Krosnos pagrindinė mokykla

Baigusių Krosnos mokyklą moksleivių krepšinio 3x3 turnyras

seldas — Mon, 19 Dec 2011 09:51:07 GMT

„Gera sugrįžti, smagu parungtyniauti" 2011

Visus, visus baigusius Krosnos mokyklą ar kada nors besimokiusius joje kviečiame į krepšinio 3x3 turnyrą „Gera sugrįžti, smagu parungtyniauti". Turnyras vyks 2011m. gruodžio 26 dieną 10 val., Krosnos pagrindinės mokyklos sporto salėje. Daugiau informacijos rasite žemiau pridėtuose nuostatuose arba telefonu 867050930. Laukiame!

Suderinta : Krosnos pagrindinės mokyklos direktorius Regimantas Jasevičius

Baigusių Krosnos mokyklą moksleivių 3x3 krepšinio turnyras

„Gera sugrįžti, smagu parungtyniauti"

NUOSTATAI

2011 - 12 - 16

KROSNA

Varžybų tikslas – suburti Krosnos mokyklą baigusius moksleivius bendriems siekiams: susitikti, pabendrauti, parungtyniauti, pasportuoti.

Varžybų uždaviniai:1. Skatinti baigusius moksleivius sugrįžti į mokyklą;

2. Populiarinti krepšinį suaugusiųjų tarpe;

3. Stengtis susitikti, pabendrauti, pasivaržyti krepšinio aikštelėje.

Varžybų organizavimas ir vykdymas. Varžybas organizuoja ir vykdo Krosnos pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas, socialinis pedagogas Vaidas Jasevičius.

Dalyviai. Dalyvauti gali visi baigę (mokęsi) Krosnos mokyklą moksleiviai.

Laikas ir vieta. Varžybos vyks 2011 m. gruodžio 26 d. 10 val. Krosnos pagrindinės mokyklos sporto salėje.

Komandų sudėtis. Žaidėjai į komandas bus suskirstyti burtų tvarka, atsižvelgiant į dalyvių skaičių, varžybų dieną

Varžybų trukmė. Žaidžiama 3x3 į vieną krepšį, vieną kėlinuką po 6 min. nestabdant laiko. Žaidžiama pagal visas krepšinio taisykles (atkovojus kamuolį po priešininko metimo būtinas vienas perdavimas, 3 sekundžių taisyklė, žingsniai ir t.t.)

Nugalėtojų nustatymas.Varžybos vykdomos rato sistema. Kiekviena komanda turės sužaisti tarpusavyje. Daugiausiai taškų surinkusi komanda tampa turnyro nugalėtoja. Už pergalę skiriami 2 taškai, už pralaimėjimą 0 taškų. Surinkus vienodą taškų skaičių žiūrimas tgarpusavio rungtynių rezultatas.

Registracija. Kiekvienas dalyvis iš anksto turi užsiregistruoti telefonu 867050930 pas mokytoją Vaidą Jasevičių .

Apdovanojimas. Komanda, turnyro nugalėtoja, apdovanojama pereinamają taure. Pirmas tris vietas užėmusios komandos apdovanojamos medaliais ir diplomais. Visi varžybų dalyviai apdovanojami dalyvio sertifikatais.

Kita. Už savo sveikatą ir saugumą varžybų metu dalyviai atsako patys.

Rajoninių kvadrato varžybų nugalėtojai

seldas — Mon, 21 Nov 2011 09:22:19 GMT

2011 metų lapkričio 17 dieną Lazdijų sporto centre, vyko Lazdijų rajono moksleivių III grupės kvadrato varžybos. Tarpusavyje varžėsi penkių pagrindinių mokyklų komandos: Aštrios Kirsnos, Būdviečio, Kučiūnų, Kapčiamiesčio Emilijos Pleterytės ir Krosnos. Ištraukus burtus komandos žaidė rato sistema.

Krosnos pagrindinės mokyklos moksleiviai, pademonstravę labai gražų žaidimą, jau trečius metus iš eilės tapo rajoninių kvadrato varžybų nugalėtojais. Krosniečiai gana lengvai (2:0) nugalėjo varžovus iš Būdviečio, taip pat (2:0) įveikė varžovus iš Kučiūnų bei Aštrios Kirsnos ir tik po labai atkaklios kovos (2:1) šventė pergalę prieš Kapčiamiesčio Emilijos Pleterytės pagrindinės mokyklos moksleivius. Antra vieta atiteko Kapčiamiesčio Emilijos Pleterytės pagrindinės mokyklos komandai, trečia - Kučiūnų, ketvirta – Aštrios Kirsnos, penkta – Būdviečio pagrindinei mokyklai. Komandos prizininkės ir jų žaidėjai buvo apdovanoti Lazdijų sporto centro diplomais.

Rajoninių kvadrato varžybų nugalėtojai: Kornelijus Pauliukonis (6 kl.), Gediminas Staskevičius (6 kl.), Ignas Bučinskas (6 kl.), Dominykas Vitkauskas (6 kl.), Mantas Slipkauskas (5 kl.), Laura Juodsnukytė (5 kl.), Silvija Bozaitė (5 kl.), Urtė Pileckaitė (4 kl.). Moksleivius ruošė kūno kultūros mokytojas Vaidas Jasevičius.

Etnografinė šventė

seldas — Fri, 11 Nov 2011 11:13:12 GMT

Dzūkiški Krosnos mokyklos „Dzyvų Dzyvai“. Trečia dalis

seldas — Fri, 11 Nov 2011 07:32:20 GMT

„Raivedžio" ir „Vilkšnės" susitikimas

„Dzyvų Dzyvų" epopėja Krosnos mokykloje tęsiasi. Spalio 21 dieną Krosnos mokyklos šeimyna „Raivedys" susitiko su Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos šeimyna „Vilkšnė". Vilniuje, kaip ir pridera iškiliems Vinco Krėvės Mickevičiaus „Dainavos senų žmonių padavimų" herojams – prabangiose unikalaus baroko laikotarpio Vilniaus rezidentinių ir kulto pastatų ansamblio – Sapiegų rūmų ir parko, Trinitorių bažnyčios bei vienuolyno - prieigose.

Atvykus į svečią šalį pirmiausia priguli apžvelgti apylinkes, ką su malonumu ir padarė „Raivedžio” šeimyna. Pridursiu, kad Antakalnis, kaip Vilniaus priemiestis, susiformavo jau XV amžiuje. Čia kūrėsi didikai, stambesnieji ir vidutinieji bajorai, dvasininkai. Juos traukė tai, kad čia galima gyventi šalia gamtos, bet kartu ir prie pat svarbiausiųjų miesto vietų. Vaikštinėdami vienu iš seniausių ir ryškiausių taisyklingų geometrinių barokinių parkų Lietuvoje ir akimis lytėdami išlikusius baroko dekoro apvalumus, „Raivedžio" šeimynos nariai sužino, kad Sapiegų (žymiausių XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, beveik šimtą metų dariusių įtaką politiniam valstybės gyvenimui) rūmai pastatyti XVII amžiaus pabaigoje. Tai buvo didingiausi brandžiojo baroko rūmai Lietuvoje, kuriuos dekoravo žymūs to meto skulptoriai, prieš tai dekoravę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Tiesa, iki barokinio Lietuvos menotyrinikės ir žurnalistės Kristinos Sabaliauskaitės Vilniaus, nupiešto jos knygoje „Silva rerum", dar teks užaugti. Bet niekur ir neskubame, o tik gėrimės tuo, ką matome. Čia auga seniausia Vilniaus liepa. Sąsajos! Krosna irgi turi savo, Birščių kaime prie kelio į Saltininkus augančią šimtametę liepą, kuria didžiuojasi, nes sakoma, kad po ja dvidešimto amžiaus pradžioje kartu su vietiniais gyventojais dzūkų dainas yra dainavęs garsusis Lietuvos tenoras Kipras Petrauskas. Tikiuosi džiaugiasi V. Krėvės apsakymo „Skerdžius" pabaigoje Grainiui nukirtus liepą anapilin išėjęs Lapinas. Mūsų liepos dar vasarom žaliuoja anot V. Krėvės „žaliais sultingais lapais".

Europos socialiniam fondui ir Lietuvos Respublikai, kurių lėšomis finansuojamas/dalinai finansuojamas projektas TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse") ir kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas tikriausiai rūpi, kad augančioje lietuvių kartoje, lapinų, o ne grainių būtų daugiau. Kitaip sakant, žmonių, kurie gintų ir saugotų tai, ką Dievas davė: medžius, miškus, gamtą, senovės tikėjimą, tėvų iš kartos į kartą perduodamus papročius ir tradicijas. Šių paskatų vedina Krosnos mokykla ir dalyvauja projekte „Dzyvų Dzyvai”, ir ieško panašias tiesas išpažįstančiųjų. Tų ieškojimų kelyje ir susitikimas su „Vilkšnės šeimyna”, kurios centre – Antakalnio vidurinės mokyklos folklorinis ansamblis „Linelis”, kuriam vadovauja po ištaigingą Sapiegų parką krosniečius vedžiojusi Džeralda Kmieliauskienė. Ir vėl sutapimas! „Raivedžio” centre – Lazdijų Všį Kultūros centro Krosnos laisvalaikio salės folklorinis ansamblis „Serbentėlė” (vadovas Robertas Vilkauskas). Smagu, kad šio sambūrio dalyvius pasveikino ir Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė Vita Kirkilienė. Abi šeimynos smagiai šėlo liaudies dainų ir šokių sukūryje, vaišinosi arbata bei vilniečių iškeptais gardžiais pyragais. Ačiū, laikas ištirpo akimirksniu. Šimtą penkis moksleivius skaičiuojanti Krosnos mokykla ir apie tūkstantį penkis šimtus Antakalnio - kokia keistai graži sutapimais paįvairinta bendrystė.

Vinco Krėvės Mickevičiaus kosmoso aukštumose

Tolimesnis kelionės tikslas – pažintis su Vinco Krėvės Mickevičiaus pasauliais. Vykstame į Vinco Krėvės muziejų. Mūsų daug: dvidešimt keturi „Raivedžio" šeimynos nariai, dvidešimt, kiek ūgesnių, Krosnos moksleivių ir keturi juos lydintys: projekto „Dzyvų Dzyvai" Krosnos mokykloje vadovė Audronė Pileckienė, dailės mokytoja Jolita Jasevičienė, „Raivedžio" šeimynos nario mama Jovita Vilkauskienė ir šių eilučių autorė. Muziejus įkurtas Vilniaus universiteto namo bute, kur 1940 – 1944 metais gyveno V. Krėvė. Žvilgtelkim, kaip iškilų Lietuvos rašytoją apibūdina profesorius Albertas Zalatorius: ”Krėvė iš tiesų yra viena iš didžiųjų XX amžiaus mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, profesorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau – šeimos tėvas, žmogus dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams...” Argi ne aikteli nuo šitiekos įsipareigojimų? Šiame rašinyje nepavyks visko apžvelgti, tik prabėgomis, kažkur gal truputėlį stabtelėti.

Pirmiausia, vyresniuosius išsiunčiame į Vinco Mykolaičio Putino butą-muziejų, esantį to paties namo antrame aukšte. „Raivedžio" šeimyna įdėmiai klauso muziejaus direktoriaus seirijiškio Vlado Turčinavičiaus paskojamų Krėvės išdaigų. Būdamas devynerių būsimasis rašytojas apsilankęs Vilniuje užsimanė čionai mokytis, tačiau labai geras ir stropus Merkinės mokinys į Vilniaus gimnaziją neįstojo. Privačiai pasimokęs Vilniuje, Petrapilyje (dabar Sank-Peterburgas) išlaikė keturių gimnazijos klasių egzaminus ir įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, iš kurios, už šmaikščius prasižengimus, buvo išmestas. Paskui.... labai daug: Lvovo, Kijevo universitetai, mokytojavimas Baku realinėje gimnazijoje, konsulo vieta Baku, profesoriavimas – pirmiausia Lietuvos, paskui Vilniaus universitete, dekano pareigos Humanitarinių mokslų fakulete, direktoriaus – Lituanistikos institute, Garbės daktaro vardas Latvijos universitete, prezidentavimas Mokslų akademijoje, žurnalų redagavimas ir leidimas. Dar jis rinko tautosaką ir nepaprastai daug rašė... Po priverstinės emigracijos profesoriavo Pensilvanijos universitete. Galvoje netelpa, kaip iš nuotraukų šiltu žvilgsniu žvelgiantis neaukšto ūgio žmogus tiek daug gyvenime nuveikė.

Darbo kabinete iš visų pusių apžiūrėję rašytojo spausdinimo mašinėlę, vaikai bando įsivaizduoti kaip galėjo atrodyti 5000 knygų biblioteka, kurios dalį muziejui dovanojo rašytojo dukra. Pavydžiai stebeilijame šachmatais žaidžiančiuosius: penktos klasės moksleivis Regimantas Vitkauskas sėdi autentiškame Vinco Krėvės Mickevičiaus krėsle, o trečios klasės mokinė Eglė Malinauskaitė – Balio Sruogos. Pamanykit sau! Partijos nebaigia, nes ekskurija tęsiasi kitame įvairiausių asmeninių rašytojo daiktų kupiname kambaryje. Čia ir Krėvės pypkė. Rūkė? Truputį, patikina Vladas Turčianvičius.

Ir dar vienas kambarys – buvęs miegamasis, kur dabar įrengta pagrindinė ekspozicija. Čia klausomės Vinco Krėvės Mickevičiaus kalbos, pasakytos Pensilvanijoje septyniasdešimtmečio proga. Balsas minkštas, švelnus bet skamba labai įtaigiai. Rašytojas sako, kad nereikia gėdytis savo šalies, nesvarbu, kokia ji maža būtų. Juk jos tokia turtinga istorija, o pati kalba – viena seniausių ir todėl įdomaiusių pasaulyje.

Paskui dar klausome padavimo „Užkeikta merga" ištraukos, kurią įgarsno aktorius Tomas Veisieta. Muziejaus direktorius apibendrina susitikimą linkėdamas, kad vaikai nesiliautų svajoti. Skaitantiems ir besiruošiantiems skaityti Vinco Krėvės Mickevičiaus kūrybą, įteikė vienetines („maksimose" jų nenusipirksi) atvirutes, kuriose – padavimų iliustracijos. Tik jau vėliau mokyklai padovanotame mokinių piešinių pagal Vinco Krėvės padavimus almanache „Keliauk į padavimų šalį" perskaitėme dailininkės, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokyklos direktorės Jūratės Stauskaitės įžvalgą: „Kompiuterizuotoj – virtualizuotoj – pragmatizuotoj mūsų aplinkoj vaikystės šviesumas šiandien nuosekliai ir negailestingai slopinamas brutalumu, agresija, tamsiausiais instinktais. Kuo ilgiau išsaugoti prigimtinį vaiko tyrumą vaikystėje ir kuo dažniau prisiminti jį vis dar esant mūsų suagusiųjų pasaulyje yra kiekvieno mūsų pareiga bei galimybė pamatyti ateities Lietuvą bent iš dalies tokią, apie kokią svajojo ir kalbėjo Vincas Krėvė". Telieka tikėti, kad po šio susitikimo kiekviename iš mūsų čia pabuvojusiame tos šviesos bus daugiau.

Vyresnieji ekskursijos dalyviai jau nežaidžia šachmatais – klausosi direktoriaus Vlado Turčinavičiaus. Žvilgsniai nukrypsta į ant sienos didelėmis raidėmis atspausdintą užrašą: „Neužmirškime, bet kelios lietuvių kartos užaugo be Vinco Krėvės". Tai prancūzaitės (sic!) Izabelės Šandovuan žodžiai knygoje „Prancūzmetis Klaipėdoje ir po to (1920-1932)” Ar užsienyje Vincas Krėvė žinomas labiau nei tėvynėje? Panašu. Į lietuvių kalbos literatūros V – X klasių programą įtraukti vos keturi rašytojo tekstai.

Svetainėje moksleiviai susipažįsta su Vinco Krėvės poezija. Dešimtos klasės moksleivis Vaidas Brazinskas garsiai perskaito eilėraštį „Pamišimas”. Direktorius patikina, kad tais laikais baltosiomis eilėmis niekas nerašė, o tai – kuo tikriausias modernizmas.

Tikrasis išbandymas laukia trečiajame kambaryje, kur moksleiviai patenka į orientalizmo pinkles. Sužino, kad gyvenant Užkaukazės mieste Baku, Krėvei sekėsi – jis pajuto savo vertę, susikūrė autoritetą, įgavo pasitikėjimo ir netgi vedė egzotišką gražuolę. Rašytojas atsidūrė orientalistinėje aplinkoje. Daug dirbo ir tuo metu vyko labai keistas reiškinys: negyvendamas Lietuvoje ir neturėdamas lietuviškų knygų jis kūrė „Dainavos senų žmonių padavimus”, kupinus idiomų, palyginimų, dzūkavimo, o podraug – ir orientalistinį kūrinį „Pratjekabudą (sanskrito kalba – prabudęs)”. Rašytojui Liudai Girai laiške iš Baku 1913 metais sausio mėnesį Vincas Krėvė rašė: „Matai, šis veikalėlis „Pratjekabuda” yra išlaikytas grynai Indijos stiliuje, kiek aš tai galėjau padaryti, todėl tau ir daugeliui kitų gal nevisiškai bus suprantama. Aš esu gerai išstudijavęs dėl disertacijos, kurios vis neužmirštu, Budos gyvenimą, jo mokslų ir religijos padėtį Indijoje. Jau visus metus Baku liaudies universitete skaitau paskaitas apie tai vienąkart per savaitę (…). Mano studijų vaisius yra „Pratjekabuda”. Tai yra mano filosofija ant pamatų senosios Indijos(…)”. Literatūrologas, eseistas Regimantas Tamošaitis sulygino šį Krėvės kūrinį su orientalistine Hermano Hesės „Sidharta”. Vokiečių rašytoją Nobelio premijos laureatą Hermaną Hesę žinome ir vertiname. O lietuvį Vincą Krėvę? Turbūt nelabai.

Ir štai, Vladas Turčinavičius pasiūlo mums pažiūrėti jauno kino režisieriaus iš Ukrainos (sic!) Ruslano Korostenskio vaidybinį filmą „Airan: Dievų keliai”. Skirtą Vincui Krėvei atminti, sukurtą „Pratjekabudos” motyvais. Filmas apie šiuolaikinį žmogų, kuris gyvenimo kelyje gundomas nepaisyti kelio ženklų galop užmiršta gyvenimo tikslą. Filmas neįprastas, tokių nematėme, tokių nestato Holivude. Pasak Regimanto Tamošaičio „Krėvės kūrinio estetinį branduolį sudaro mintis, kad žmogus turi pakilti virš savo ribotumo (…) ir būti kartu su visu pasauliu, sutapti su pasaulio valia, priimti ją kaip savą”. Ir pabusti iš letargo miego, pridurčiau, kuriame sapnuojami vien asmeniniai tikslai. Daugeliui mūsų suprasti filmą buvo "misija neįmanoma”. Bet mes dar užaugsime, ir, tikiuosi, pajėgsime suprasti tai, kas šiandien dar yra virš mūsų suvokimo ribų. Tiesa, jei ieškosime savo kelio, ir nesimaudysime kas vakarą brukamų „šedevrų”, tokių kaip „Moterys meluoja geriau” ir kitų žudančios banalybės pursluose. Labai asmeniška, bet norėčiau, kad kuo daugiau žmonių perskaitytų „Pratjekabudą”, apsilankytų Vinco Krėvės bute, pamatytų ukrainiečių režisieriaus susuktą filmą. Gal tuomet geriau gyventume, nes nestatytume Valdovų ir kitokių rūmų ir/ar jiems panašių. Duokdie.

Penki didieji dzūkai.

Tyla atsakome į direktoriaus Vlado Turčinavičiaus užduotą klausimą „kas yra penki didieji dzūkai”. Direktorius. išvardina: dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis iš Varėnos, rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius iš Subartonių, dailininkas Vytautas Kasiulis iš Simno (Alytaus rajonas), poetas Justinas Marcinkevičius iš Važatkiemio (Prienų rajonas) ir poetas Sigitas Geda iš Paterų (Lazdijų rajonas). Su dviem iš jų, drįstame sakyti, jog esame susidūrę. Dailininko Vytauto Kasiulio tėvo Mato Kasiulio darbas puošia Krosnos šv. Mato bažnyčią. Poetas Sigitas Geda 2001 metais balandžio 18 dieną kartu su poetu Jonu Endrijaičiu lankėsi Krosnos mokykloje. Svečių knygoje liko įrašas: „Mieli Krosnos žmonės, mums buvo labai smagu su Jumis pabūti. Priedo: buvo toks gražus balandžio galas, jau po šv. Velykų. Nors bulves sodink! Arba rožes. Gero Jums pavasario ir geros vasaros. Myliu Jus krosniečiai!/ Švieskitės ir švieskite/ Sigitas Geda" . Netrukus, tarptautinio projekto rėmuose, mes padovanojome svečiams iš Švedijos ką tik švedų – lietuvių kalbomis poeto išleistą rinkinį „Angelas, krintantis Palangoj". paprašydami, kad šį lietuvį pasiūlytų įtraukti į sąrašą Nobelio premijai gauti. Turbūt nepasiūlė. Gaila.

Ir štai susitikome ir su trečiuoju didžiuoju dzūku Vincu Krėve Mickevičiumi. Apie kurį Sigidas Geda eilėraštyje „Epitafija actekų rašmenimis" sako: „Krėvė/mažytis/ dangaus/ir žemės/sūnus/lenkų,/jotvingių,/rusų,/Zaratustros,/Jehovos ir/ Pratjekabudos/ kareivis". Tiesiog nesuvokiami dydžiai, plotai ir gelmės. Profesorius Alfredas Senas taip kalbėjo Pitsburgo universitete, esančiame Jungtinėse Amerikos valstijose (sic!) 1953 metais vasario 27dieną: „Manau, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas,(...) V.Krėvė sėkmingai kūrė bent jau dviejų žanrų – apsakymų ir dramų kūrinius; jo stilių imitavo ir kiti rašytojai. Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Tačiau lietuviai jį pamilo daugiau dėl romantinių kūrinių(...)”. Šit kaip.

Pabaigai

Tyliai ir ramiai, bet atėjo Vincas Krėve į Krosnos mokyklą. Įsimylėjome jo sukurtą „Raivedį". „Pratjekabudą” rašytojas sukūrė 1913 metais, knyga buvo išleista tik 1930 metais Ne taip greit viskas vyksta šiame pasulyje ne tik su knygomis, bet ir su žmonių sielomis. Kad tik vyktų. Ir dar... po kelionės namo sugrįžęs jauniausias ekskursijos dalyvis aštuonmetis Aivaras Vilkauskas tėvams pareiškė: „Tai buvo geriausia diena mano gyvenime". Hm... Jis susitiko su Vincu Krėve!

Jūratė Sutkuvienė

Vietoj klasės valandėlės – išvyka

seldas — Fri, 28 Oct 2011 14:34:37 GMT

Turbūt visi esame įpratę manyti, jog klasės valandėlė tegali būti nuobodokas sėdėjimas klasėje ir klasės reikalų aptarimas su auklėtoju. Tačiau šiais metais 10-okai laužo stereotipus!

Mūsų auklėtoja Rima Pavolienė suorganizavo išvyką į Simną. Tai profesinio orientavimo pradžia. Buvo susitarta su įvairių įstaigų vadovais, kad darbo metu šie priimtų mus, dešimtokus, pasižvalgyti, iš arčiau susipažinti su profesijomis, sužinoti jų privalumus bei trūkumus.

Aplankėme paštą, automobilių servisą, vaistinę, policiją, buitinių prekių ir gėlių parduotuves. Su kiekviena iš šių profesijų susipažinti buvo paskirta vienam arba dviems mokiniams. Visi turėjome galimybę pasirinkti dominančią sritį. Sužinoti viską neužtektų ir visos dienos, o mes šiose darbo vietose praleidome dvi valandas. Ir visgi galime teigti, jog sužinojome ir pamatėme tikrai daug!

Sutikome įvairiapusių asmenybių - vertinant tiek išvaizdą, charakterius, tiek ir elgesį, bendravimą su mumis. Tačiau visi darbuotojai buvo malonūs, noriai atsakinėjo į užduodamus klausimus, net leido patiems pasijusti „darbuotojais". Pavyzdžiui, gėlių parduotuvėje buvo suteikta proga patiems komponuoti gėles, kitoje parduotuvėje galėjome aprengti manekeną. Taip įgavome nedidelės, tačiau vertingos patirties, kuri galbūt ateityje pravers renkantis, kuo norėtumėme tapti suaugę.

Laura Katkauskaitė

„Tavo žvilgsnuis“ Krosnos mokyklos žvilgsniu

seldas — Fri, 28 Oct 2011 07:12:09 GMT

Spalio 21 dieną Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas jau dešimtą kartą surengė baigiamąją vertimų ir iliustracijų projekto „Tavo žvilgsnis" šventę, kuri jau penktus metus vyko Vilniaus „Siemens" arenoje. Prieš dešimtį metų konkursas sutilpo į Vilniaus Universiteto gamtos salę, vėliau – Vilniaus Kongresų rūmus, Vilniaus lenkų kultūros namus. Išvardinu, norėdama iliustruoti, kaip plėtėsi ir augo šis konkursas. Įspūdį sustiprinsiu paminėdama, kad pirmojoje šventėje, kuri vainikavo tuomet tik vertimų konkursą, 2002 metais dalyvavo tik viena Krosnos mokyklos moksleivė – Darija Sujetaitė. Šiemet – dvidešimt.

Informuosiu ar priminsiu, kad moksleiviai verčia grožinės literatūros tekstus iš anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų ir/ar iliustruoja pasirinktą kūrinį. Krosnos mokykla šį dešimtmetį „lenkėsi" anglų kalbai ir penkerius metus – teksto iliustracijai. Pasak projekto "Tavo žvilgsnis” vadovės Zitos Martinelienės, dažnai pykstame, jeigu šalia teksto, nors ir rimčių rimčiausio, nepamatome iliustracijos. Ne veltui sakoma, kad tekstas įgauna svorį tik šalia jo atsiradus iliustracijai. Gražu, kad jau trečius metus yra leidžiamas projekto "Tavo žvilgsnis” knyga. Nepraleisiu progos pasigirti, kad 2009 metų knygoje buvo išspausdintos dviejų Krosnos moksleivių – Lauros Katkauskaitės ir Emilio Urmanavičiaus iliustracijos, o šiemet – Justinos Jušinskaitės (mokytoja Jolita Jasevičienė). Gaila, bet Justina, dar kokią savaitę negalės pasidžiaugti tokiu aukštu savo darbo įvertinimu, nes šiuo metu, tikiuosi – laikinai, gyvena Londone. Gera ir džiugu buvo stebėti švytinčius ir kitus Krosnos mokyklos dailininkus: Irmantę Kairytę, Ričardą Malažinską, Augį Danauską, Auksę Kočiubaitytę, Benitą Urmanavičiūtę, Laurą Katkauskaitę ir Silviją Danauskaitę. Jų darbai puikavosi „Siemens" arenoje surengtoje parodoje.

Apie vertimą. Portugalų dramaturgas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Jose Saramago teigia, kad „rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai" . To pasaulinio dvelksmo Krosnos mokykloje seniai norėta. Vertimo kelias čia jau trunka veik du dešimtmečius. Pateiksiu pavyzdžius, kad nesakytumėte, jog tai tik mano pramanai. Vyresnių klasių moksleiviai (tuomet dar vienuoliktokų ir dvyliktokų būta) vertė ir Viljamo Sarojano, ir Džono Čyverio ir kitų žymių angliakalbių rašytojų tekstus. Frencio Skoto Ficdžeraldo apsakymo „Anapus baldų parduotuvės", vertėja Jolita Basevičiūtė (dabar Vaitulevičienė) laureatės vardą pelnė 1993 metais Jaunųjų filologų konkurse. Šis konkursas tuomet dar skaičiavo, vėliau – kaži kur pradingusią, jaunųjų vertėjų sekciją. Tada mokiniai dar daug skaitė, o ir vėlėliau (1995-1997metais) mokykloje buvo įsisteigas vertimo būrelis. Moksleiviai vertė įvairaus pobūdžio tekstus: apie Kalėdas Anglijoje, kitų kultūrų tradicijas. Buvo išdrįsta netgi Robertą Frostą versti, prakalbinti jo eilėraščius lietuviškai. Vertimai vestibiulyje buvo eksponuojami visiems.. O juk „prikabalioti" tekstai, iliustracijos, pagaliau, paveikslai daro didžiulę įtaką prie jų esantiems, kuria mokyklos atmosferą. Pamenu, kaip vienam mokyklos tikrintojui teko aiškinti(s), kad vertimo būrelio vienas pagrindinių tikslų – kelti kultūrą. Dabar pasakyčiau kitaip, atkartodama anglų rašytojo, kompozitoriaus ir kritiko Antonio Burgeso žodžius: " Vertimas – tai ne vien tik žodžiai: tai galimybė suprasti ištisą kultūrą".

Projektas „Tavo žvilgsnis" buvo labai lauktas ir kasmet laukiamas Krosnos mokykloje. Daug džiugių akimirkų suteikia laureatų apdovanojimai. Šiemet jų turime net keturis, kurių karūnos sveria dvigubai. Paaiškinsiu: du septintos klasės mokiniai (pernai, kada vyko konkursas – šeštos): Gabrielė Stravinskaitė ir Jovaras Černiauskas – pirma kartą projekte dalyvavę jauniausi Krosnos mokyklos laureatais tapę vertėjai. Dešimtos klasės moksleivės Silvijos Danauskaitės talentas įvertintas baigiamajame renginyje „Siemens" arenoje, eksponuojant piešinį ir suteikiant vertimo laureatės vardą, o tos pačios klasės moksleivis Vaidas Brazinskas – vertimo laureatas du metus iš eilės. Smagu, kad tarp visokių barų barelių Krosnos mokykloje yra laiko ir vietos kalbos dalykams. Pasak austrų filosofo Liudviko Vitgenšteino: „Kalba – mūsų organizmo dalis ir ne mažiau komplikuota nei jis pats." Et, kaip mums patinka ne tik žvelgti, bet ir darbuotis komplikuotame kalbos bare". Jūratė Sutkuvienė

Dzūkiški Krosnos mokyklos „Dzyvų Dzyvai“. Antra dalis.

seldas — Wed, 26 Oct 2011 07:32:26 GMT

2011 m. spalio 14-15 dienomis Krosnos mokykloje vyko stovyklėlė „Dzūkų godos". Sulaukėme svečių iš Vilniaus, vaišinomės dzūkiškais patiekalais, viešėjome žirgyne, surengėme vakarėlį „Suspiescinis", lankėmės Prano Dzūko sodyboje.

Raivedžio ir Zubrio susitikimas Penktadienį

Krosnos mokykloje apsilankė tapatumo stiprinimo programos „Dzyvų Dzyvai" partneriai iš Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos. Dešimt šeštos klasės moksleivių ir dvidešimt trys penktos, lydimi dviejų mokytojų: lietuvių kalbos – Rūtos Karvelytės ir technologijų – Gintaro Pipiro bei vienos moksleivės mamos – Ramonos Šarpienės. Vilniaus šeimyna, pasivadinusi Vinco Krėvės Mickevičiaus padavimo „Milžinkapis" herojaus Zubrio vardu, ir Krosnos mokyklos „Raivedys" apsikeitė meiliais sveikinimo žodeliais, dovanomis, „sutrenkė" dzūkišką šokį: „Ant kalno karvelėlis taip gražiai brukavo". Visa stebėjusios keturios gidės (devintos klasės mokinės Benita Urmanavičiūtė, Justina Jušinskaitė, Auksė Kočiubaitytė ir Irmina Mažeikaitė) aprodė svečiams Krosnos mokyklą. Galvojau, ar gali vilniečius nustebinti Europos standartų neatitinkanti ir Pasaulio ar kokių kitokių bankų finansuojamų remontų nepatyrusi Krosnos mokykla? Ir dar kaip. Pagyrė ir kompiuterizuotą biologijos, ir ryškų dailės ir lengvą chaosą menantį užsienio kalbos ir Europos kabinetus. Ką jau kalbėti apie unikalią dramos studiją, kurioje kiekvienas daiktas buvo ne tik apžiūrėtas, bet ir pačiupinėtas. Mokytojas Gintautas išsitarė: „Kaip man patinka tokios mokyklos kaip Krosnos. Jas gaubia aura, kurios net per dešimtmetį „neužsidirbsi". Ačiū.

Žirgų apsupty

„Zubrio" šeimyna pažintį su Krosna, jos turtais tęsė Violetos ir Virginijaus Pliuskių žirgyne, kur debesys ir praskrendantys paukščiai stebėjo trisdešimt aštuonių būsimų/potencialių jojikų ir keturiasdešimt septynių trakėnų veislės žirgų susitikimą viename aptvare. Pamaniau sau, gal pablūdo tas Virginijus Pliuskys taip neatsargiai juokaudamas. Juk net žmogus gali būti neprognozuojamas, o čia – gyvūnas. Klydau. Pasirodo, kad susikalbėti sunkiau gali būti su išdykaujančiais vaikais, nei kad su ilgakarčiais ristūnais. Mat žmonių ir žirgų susitikimas įmanomas tik absoliučios tylos sąlygomis. Įvykdyti šią misiją buvo veik neįmanoma. Bet pagaliau, Virginijui paliepus apsimesti pingvinais ir ne tik tylėti, bet dar ir nejudėti, gražuoliai žirgai sukluso, nustebo ir atėjo pasidomauti, kodėl čia taip tylu. Ir... koks džiaugsmas galint ne tik gėrėtis, kalbinti, bet ir glostyti žirgą...dešimtis jų. Aišku, vilniečiai norėjo pajodinėti, bet laiko spąstai neleido pildyti nei norų, nei užgaidų. Tačiau Virginijus Pliuskys labai lengvai išsprendė šią dilemą. Vaikai nuščiuvo, kai šimtą metų skaičiuojančiame name besivaišinant arbata, sumuštiniais ir šiai progai specialiai iškeptais Violetos Pliuskienės sausainiais - žirgeliais, Virginijus paskelbė žirgo piešinio konkursą. Dešimties geriausių „Zubrio" šeimynos atliktų darbų autoriai gegužės mėnesį bus pakviesti pajodinėti. O jų nutapyti žirgai (anot Virginijaus, būtinai panašūs į Krosnoje regėtus) papuoš šimtamečio namelio, kurį 1993 metais Violeta paveldėjo iš savo senelio ir, tęsdama senąsias tradicijas, pradėjo auginti bei treniruoti žirgus, sienas. O juk nepriklausomos Lietuvos metais Krosnoje vykdavo žirgų lenktynės.

Dzūkiškas vaišingumas gyvai

Dzūkiško kulinarinio stebuklo gaminti ir ragauti, ir dzūkų svetingumu įsitikinti vilniečiai vyko dviem grupėmis – į mokyklą ir į Krosnos kaime Saltininkuose gyvenančios, „Dzyvų Dzyvai" programai pritariančios ir remiančios Danguolės Gudaitienės sodybą. Vos išlipęs iš autobuso, kažkuris atsiduso: „Kaip norėčiau čia gyventi". Nors jau rudens vidurys, sodyba skendi gėlėse, visur - ideali tvarka. Šeimininkė vedasi į trobą ir sako, jog čia tvartas. Ir nejuokauja. Jaukiai tvarto pastate įrengti kambariai ir virtuvė priima išalkusius ir dzūkiško kulinarinio paveldo paragauti trokštančius. Viruvėje triūsia Danguolė ir vyrukai iš Vilniaus, patvirtindami tiesą, jog geriausi kulinarai – vyrai. Nauja patirtis ir džiugina, ir stebina: ir malkomis kūrenamas pečius, ir karštos žarijos, traukiamos iš pečiaus taip spėriai, kad temperatūra nenukristų, ir iš nuspaustų bulvinių tarkių formuojamos, kažkodėl ant džiovintų kopūsto lapų, kuriuos vos iškepus reikia tuoj pat nulupti, kepamos bandos. Šilta ir gera Danguolės namuose, nes kiekvienas apgaubtas šeimininkės dėmesiu, rūpesčiu ir meile. Kol bandos gelsta pečiuje, vaikai siaučia sodyboje: suskaičiuoja vištas, apžiūri povą, įsimyli du vilkinius šunis: Airą ir Mirko. Paskui sočiai pavalgo ir prižada čia dar sugrįžti. Mokykloje veiksmas vyko kiek greičiau. Mat, kol (nesvietiškai ilgai) žirgyne vaikai mokėsi būti tyliai, mokyklos virėjos - tikros dzūkės - Lina Valentienė ir Živilė Ivanauskienė jau pašovė pečiun bandas. Todėl atvykusiems tereikėjo tik valgyti. Tiesa, kažkas dar virtuvėje tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime bandė bulves lupti. Kaip sekėsi? Visaip. Kaip bebūtų, šie moksleiviai sutaupė laiko ir todėl mokytojos Audronės Pileckienės vedini apsilankė šv. Mato bažnyčioje, kur klebonas Juozas Klimavičius juos ne tik sutiko, bet ir truputėlį papasakojo apie šią šventovę. Grįžtant Krosnos „maksimoje" vaikai išleido pinigus suvenyrams ir kelyje atgal į Krosnos mokyklą linksmai dainavo bei sutiktiems krosniečiams mojavo. Svečių sulaukti visada smagu.

Smarkus vakarėlis „Suspiescinis"

Laisvalaikio salė tą vakarą dzūkiškas dainas traukiantiems ir šokius trypiantiems virto tikra laimės oaze. Ir ačiū visiems savo atsilankymu palaikiusiems lietuvišką tradiciją. Tą vakarą Krosnai dainas ir svaiginančius šokius, tokius, kaip polka „Dribsiukas", „Lazdinka" ar „Karobuška" ne tik dovanojo Lazdijų Motiejaus Gustaičio etnografinis ansamblis „Voverė", vadovaujamas Birutės Vžezniauskienės, bet ir mielai mokė visus norinčius išmokti. Liaudiškų melodijų puoselėtojo ir smuikele griežiančio Romo Mazėčio suspiestas „Anūkucių" ansamblis tai pritardamas „Voverei", tai „soliuodamas" linksmino susirinkusiuosius. Džiugino ir Krosnos folklorinis ansamblis „Serbentėlė" (vadovas Robertas Vilkauskas). Ir pašoko, ir padainavo. Krosnos laisvalaikio salės liaudiškos muzikos kapela „Susiedai" (vadovė Jovita Vilkauskienė) klausytojų simpatijas pelnė ir kartu „giedoti vertė" kiek modifikuotas, šiuolaikiniam klausytojų skoniui pritaikytas dainas. „Raivedžio" nariai pasidalijo savo sukauptais turtais: daina „Dzyvų dzyvai ir stebuklai daros" bei šokiais „Ant kalno karvelėlis..." ir „Cykiai ramiai, cykiai ramiai upelis tekėjo". Ketvirtos klasės moksleivė Urtė Pileckaitė padzūkuodama suskėlė linksmą istoriją „Dramblys ir ožka". Vakarėliui šmaikščiai vadovavo Lazdijų kultūros centro renginių organizatorė Jovita Vilkauskienė. Seni rakandai laikinai atgijo laikinai įremgtoje kamaroje: ir lova, ir kuparas, ir verpimo ratelis, ir seni uzbonai... Gyvybės ir grožio suteikė krosnietės Aldonos Valutkevičienės austos išaustos staltiesės, sniego baltumo pagalvių užvalkalai, servetėlės... Ačiū.

Skelbimai ir kvietimai Į Krosnos laisvalaikio salėje vyksiantį vakarėlį „Suspiescinis" šaukdami kvietė krosniečius jau nuo pirmadienio. Deja, turiu pripažinti, kad tai, kas sava mums, dažnai atrodo provincialu ir todėl neįdomu. Gaila, kad liaudies daina neprilygsta, tarkim, kokiam naiviai nuoširdžiamVitalijos Katunskytės „popsui", sutraukiančiam pilnas žiūrovų sales. Ir nėra ko čia lygintis, tereikia džiaugtis, kad mes pabandėme kitaip. Socialinių tyrimų instituto psichologė Inija Trinkūnienė 2008 metais viename savo straipsnių teigė, kad „etninė kultūra, kaip ir kitos kultūros sritys, šiandien atsiduria konkurencinėje aplinkoje. Egzistuoja mažiausiai dvi sąlygos, kurios lemia tradicijų tąsą – tai visuomenės požiūris ir sukurta palanki raiškos terpė. Jei visuomenės dėmesys nėra palankus, jei nėra pozityvios nuostatos tradicijos tąsai, tuomet sunku tikėtis, kad tradicija bus tęsiama (...)." Tą terpę Krosnoje šiandien kurti mums galimybes teikia Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamas/dalinai finansuojamas projektas TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse"), kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Matysim, kaip čia bus.

Prie stalo ir Prano Dzūko sodyboje

Šeštadienį iš pat ryto "Raivedžio” šeimynos nariai, belaukdami jau klegėjo mokyklos valgykloje: vakar dienos įspūdžiai, kepamų, o netrukus ir iškeptų dzūkiškų bandų kvapas, Lauros Stankevičiūtės atnešta gilių kava, išmokta dar viena dzūkiška daina :"Arė bernas dirvelį". Ačiū „Raivedžio" nariams – Erikai Poškutei ir Laurai Juodsnukytei už išlankstytas gerves, Regimantui Vitkauskui - už pieštuku išmargintus tautinio rašto kraštelius dainų kortelėms, kurias dovanojome svečiams, o Andrėjai Kočiubaitytei už dailiai išrašytus dainų žodžius – visa sumišo ir susiliejo į išsiilgtą, gal net niekada nepatirtą savąstį. Skanu, smagu, šilta. Ir dar... skubrus bulvių paruošimas numatomiems pietums Prano Dzūko sodyboje. Delnicos kame Šeštokų seniūnijoje esančioje Prano Dzūko sodyboje – trumpa ekskursija, kurią labai profesionaliai praveda ką tik kojas apšilęs naujasis Lazdijų Krašto muziejaus gidas Vilius Tumosa. Net aikčiojome. Kiek teko lankytis Prano Dzūko sodyboje, niekada negirdėjome tokio išsamaus, detalaus ir vaizdingo pasakojimo. Na, pavydžiui, kad kraičio skrynios dangtis - gaubtas, o kuparo - lygus, kad išeiginius batus mūsų senoliai perduodavo iš kartos į kartą, ne taip kaip dabar, kai nudrengiam juos per vienerius metus. Nieko nepadarysi, vartotojiškumas įgauna vis didesnį pagreitį. Vaikai „aplipę" gidą sekiojo iš paskos ir, žinot, netgi klausėsi. Buvo įdomu. Nuoširdžiausias ačiū pasakotojui Viliui. Išsikepę bulves, nors ne, jas mums iškepė visur, kur reikia, esantis mokyklos autobusiuko vairuotojas ir „Raivedžio" šeimynos nario Kornelijaus tėtis Valdas Pauliukonis. Kaži, ką mes be jo būtumėm darę? Taigi, žarijose keptos bulvės su lupyna ir lašinuku, arbata, dar pačių susitepti sumuštiniai ir....skirstomės. Tiesa, labai nenoriai.

Pabaigai Akimirksniu pralėkė dvi turiningos, kupinos veiklos ir naujų patirčių dienos. Kai penktadienį mes smagiai sukomės liaudiškos muzikos sūkuryje, trys Krosnos mokyklos moksleiviai krovėsi lagaminus. Šeštadienį jiems naujas gyvenimas prasidėjo... Londone. Štai tokia, ne visai linksma realybė. Ir kaip pragaištingas ar pranašiškas varpas skamba filosofo Arvydo Šliogerio žodžiai: „Tik visiškai subrendusioje tautoje išryškėja jos savitumas, unikalumas, originalumas ir individualumas. Gilėje dar nematyti būsimo ąžuolo kontūrų." Tik ar bus kam subręsti? Be abejonės.

Jūratė Sutkuvienė

Krosnos pagrindinės mokyklos futbolistai - FK "Simnas" vaikų futbolo taurės prizininkai

seldas — Mon, 24 Oct 2011 09:09:38 GMT

2011 m. spalio mėn. 13 d. Simno gimnazijos naujajame stadione vyko FK "Simnas" vaikų futbolo taurės varžybos. Labai įdomios ir atkaklios kovos virė dviejose amžiaus grupėse, rungtyniavo 8 komandos.

1996 – 98 gimimo metų grupėje visas varžoves nugalėjo Simno gimnazijos „Ežiai", antri liko Prienų „Ąžuolo" pagrindinės mokyklos futbolininkai, trečią vietą iškovojo Krosnos pagrindinės mokyklos komanda, ketvirta liko Keturvalakių pagrindinės mokyklos komanda iš Vilkaviškio rajono.

1999 m. ir jaunesnių vaikų grupėje geriausiai sekėsi Simno gimnazijos „Ežiukams", antra vieta atiteko Krosnos pagrindinės mokyklos futbolininkams, treti liko Birštono sporto centro atstovai, ketvirtoje vietoje – Gižų pagrindinės mokyklos mergaičių komanda iš Vilkaviškio rajono.

Geriausių vartininkų prizai atiteko Kamilei Zaveckaitei iš Gižų ir Arnui Bakiui iš Prienų. Naudingiausiais komandų žaidėjais pripažinti – Justinas Šveiteris ir Albertas Gaulia iš Simno, Vytautas Ivanauskas ir Ignas Bučinskas iš Krosnos, Karolis Rutkauskas iš Keturvalakių, Tomas Jonyka iš Prienų, Edvinas Stražinskas iš Birštono ir Greta Paltanavičiūtė iš Gižų. Nugalėtojų komandoms įteiktos taurės, komandų prizininkių žaidėjams – medaliai, geriausiems žaidėjams – atminimo dovanėlės.

Turnyrą finansavo Alytaus rajono savivaldybė, skyrusi lėšų FK"Simnas" parengtam projektui „Stadione geriau – 4". Prizus naudingiausiems komandų žaidėjams skyrė UAB "Sports mode”, prekiaujanti LEGEA ir SELECT firmų produkcija.

Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome (Antoine de Saint – Exupery)

seldas — Mon, 24 Oct 2011 08:14:23 GMT

Krosnos pagrindinės mokyklos mokiniai, vadovaujami mokytojos Jolitos Jasevičienės dalyvavo tarptautinio vaikų ir jaunimo plakatų „Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome (Antoine de Saint – Exupery) bei „Penkios laisvės” konkurse (skirtas Pasaulinei gyvūnų dienai), kurį organizavo Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras. Šia veikla siekiama plėtoti tarptautinę vaikų ir jaunimo partnerystę bei užimtumą, ugdyti gamtinę saviraišką, kelti pilietinį sąmoningumą.

Plakatas „Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome" (Antoine de Saint- Exupery) turėjo perteikti žmogaus požiūrį į gyvūną, jo atsakomybę, atjautą, pagalbą silpnesniam, skatinimą globoti, rūpintis gyvūnais bei švaria aplinka. Tinkamas rūpinimasis gyvūno sveikata, laikymo sąlygomis, šėrimu užtikrina gyvūnų gerovę ir pagrindines gyvūnų teises. Plakato tema „Penkios laisvės" turėjo atspindėti ūkinės paskirties ir laukinių gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo pagrindines nuostatas. Norint patenkinti svarbiausius gyvūnų poreikius reikia atsižvelgti į penkias laisves: nekęsti alkio ir troškulio; nejausti skausmo, sužeidimų ir ligų; nepatirti baimės ir streso; nekęsti diskomforto; normaliai elgtis. Šias laisves pirmoji nustatė Nepriklausomoji Jungtinės Karalystės vyriausybės patarėjų organizacija „Naminių gyvūnų gerovės taryba".

2011 m. spalio 7 d. Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre vyko šio Konkurso baigmė. Krosnos pagrindinės mokyklos mokinės Ineta Basevičiūtė (6 kl.) ir Eglė Malinauskaitė (3 kl.) savo amžiaus grupėse tapo laimėtojomis ir pakviestos atvykti į konkurso baigmę Vilniuje.

Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre programa prasidėjo muzikiniu pasveikinimu. Lietuvos filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Česlovas Kalenda mokytojams ir tėveliams kalbėjo tema „Ekologinė visuomenės kultūra. Gyvūnų teisės – kas jos yra ir kodėl reikia jų laikytis". Mokiniai dalyvavo Mažųjų turnyre „Aš ir mano augintinis", kurį vedė Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro mokytojai. Vilniaus verslo kolegijos studentai pristatė projektą „Esu atsakingas", vykdytą Švenčionių rajone. Konkurso koordinatorė – Stasė Mameniškienė, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro Biologinės įvairovės skyriaus vedėja informavo, kad šiam konkursui buvo pateikta apie 2000 darbų iš Lietuvos, Kaliningrado (Rusija), Lenkijos. Į antrą etapą pateko 600 darbų, o nugalėtojais atskirose amžiaus grupėse tapo apie 100 mokinių. 7- 9 metų amžiaus grupėje laimėjo Krosnos mokyklos 3 klasės mokinės Eglė Malinauskaitė plakatas „LAISVĖ", 10 – 12 metų amžiaus grupėje laimėjo krosnietė 6 klasės mokinė Ineta Basevičiūtė ir jos plakatas „DŽIAUGSMO AŠAROS". Programai pasibaigus įvyko mokomoji pažintinė kelionė po Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro augalų ir gyvūnų kolekcijas, rudens vaišės.

Dzūkiški Krosnos mokyklos „Dzyvų Dzyvai“. Pirma dalis

seldas — Mon, 17 Oct 2011 11:02:46 GMT

Statistiniai ir esmiški duomenys

Besibaigiant 2010-2011 mokslo metams, Krosnos mokykla už uodegos nusitvėrė galimybę dalyvauti aštuonis mėnesius truksiančioje regiono tapatumo stiprinimo programoje, pavadinimu „Dzyvų Dzyvai", kurią pagal Jungtinės veiklos sutartį vykdo trys partneriai: VšĮ Švietimo ir kultūros centras „Jaunimas vaikams" Vilniuje, Merkinės jaunimo etnokultūros klubo asociacija „Kukumbalis" ir Veisiejų gimnazija. Minėtasis centras „Jaunimas vaikams” savo sparnu apglėbia dar septynias įstaigas Vilniuje: tris gimnazijas, dvi pagrindines mokyklas, vieną vidurinę, vieną vaikų ir jaunimo klubą bei dar vieną Vilniaus rajono Rudaminos gimnaziją. Merkinės etnokultūros klubas po sparnu glaudžia Varėnos kultūros centro Nedzingės filialo vaikų folklorinį ansamblį, Vš.Į Eičiūnų kaimo vaikų ir jaunimo užimtumo centrą ir Alytaus rajono Butrimonių gimnaziją, Veisiejų gimnaziją – Krosnos mokyklą. Viską sudėjus gauname įvairiaspalvę penkiolikos trijų Lietuvos regionų bendradarbiaujančių institucijų paletę. Ar įmanoma ką nors nuveikti tokioje daugybėje, paklausite. Luktelkit ir pamatysim. Solidumo dėlei būtina pridurti, kad veiklos vykdomos įgyvendinant Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamą/dalinai finansuojamą projektą TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse"), kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Ši programa suskirstyta į tris etapus. Pirmasis – Rėdos ratas – sugrąžins prie kalendorinių ir apeiginių švenčių, gal kiek nutolindamas tautiečių širdis okupavusias Helovino ar švento Valentino šventes? Antrasis – Dainavos šalis – panardins į turiningą ir, manding, nepelnytai primiršto didžio lietuvių rašytojo Vinco Krėvės Mickevičiaus literatūrinį, mokslinį bei visuomeninį pasaulį. Svarbu priminti, kad 2012 metų spalio 19 dieną Lietuva minės jo 130-ąsias gimimo metines. Trečiasis – Dzūkų pasaulio gyvybės medis, kurį apkabinę tikimės pajusti ir pajausti dzūkišką tautosaką ir mitologiją.

Dar – dvidešimt penki programoje dalyvaujantys moksleiviai, kurių amžiaus spektras gan platus: po vieną atstovą iš priešmokyklinės grupės, antros ir trečios klasių, šeši ketvirtos, vienuolika penktos, trys šeštos ir du septintos. Šių vaikų grupė yra šeimyna, pasivadinusi Vinco Krėvės Mickevičiau herojaus Raivedžio vardu iš „Dainavos senų žmonių padavimų”: „Sūrūs vandenys ir „Neramūs kalnai”.

Keturi keistumai arba keturi dzyvų dzyvai

Pirma. Ši graži trijų regionų bendrystė mintimis nubloškia į kokius 2000-uosius metus, kai teko dalyvauti Ladruvos bendradarbiavimo projekto renginyje, kuris 1997-aisiais buvo pradėtas Pietų Skanijos (Švedija) ir trijų Lietuvos savivaldybių (Lazdijų rajono, Druskininkų miesto ir Varėnos rajono) ir paskatino susivienyti tris Lietuvos savivaldybes. Pagalvojau, kad visai gražu būtų šį, jau ankstėliau aprašytą trijų regionų bendradarbiavimą įvardinti vienu pavadinimu. Laviva? Ne, skamba per daug itališkai. Gal Vilava priimtiniau, nes lietuviškiau, kaip Šiluva, Linkuva ar Jonava.

Antra. Kažkaip jau taip nutinka, kad Krosnos mokykla pareiti namo ir apsidairyti „priverčia” užsienio patirtis. Kai Lietuva 2003 metais dar trypčiojo prie Europos Sąjungos slenksčio, Krosnos mokykla jau dalyvavo Comenius, tuomet dar Socrates keturšalės programos projekte, nukreipusiame mūsų žvilgsnius į Kalniškę, kur tuoj po antro pasaulinio karo vyko vienas didžiausių ir žiauriausių mūšių tarp Lietuvos partizanų ir namo po karo grįžtančių Raudonosios armijos kareivių. Gal nekukliai pasikartosiu, kad užsienio partneriams Prancūzijoje, Olandijoje ir Švedijoje ne tik šią terra incognita istoriją perteikėme, bet ir nuoširdžiai dirbdami; organizuodami jaunimo stovyklėlę, konferencija ir kita 2005 metais prisidėjome prie iškilaus Kalniškės šešiasdešimtojo jubiliejaus paminėjimo. Iš nežinia kokios mums peršamų globalių vertybių Lietuvos sugrįžome namo.

Trečia. Paskui dar buvome išlėkę ir į „kitus užsienius”, bet lemtinga tapo trumpa Krosnos mokyklos direktoriaus pavaduotojos ir istorijos mokytojos Audronės Pileckienės viešnagė. į Strasbūrą, kur buvo susipažinta su vienu Merkinės etnokultūros centro vadovu Vytautu Černiausku. Jis ir pakvietė į „Dzyvų Dzyvus”. Labai nuoširdžiai ačiū.

Ketvirta. Kai 2011 metų birželio 14 dieną dalyvaujant partnerių susitikime Antakalnio jaunimo namuose buvo nuspręsta atskirų institucijų dalyvius pavadinti šeimynomis ir suteikti Vinco Krėvės Mickevičiaus „Dainavos senų žmonių padavimų" kunigaikščių vardus, Krosnos mokykla pasirinko abejojantį Raivedį – Liškiavos valdovą, kuris anot Vinco Mykolaičio Putino po audringos jaunystės išgyveno tikėjimo abejonių krizę ir pasidarė kitokios, kitiems nesuprantamos moralės šalininkas. Taigi, kažkaip ir vėl mes ne taip, kaip kiti. Kuomet dauguma mokyklų ginkluojasi naujomis technologijomis, idant jų moksleiviai būtų konkurencingi ir verslūs dažnusyk dvasiškai nuvertėjusiame nūdienos pasaulyje, Krosnos mokykla grįžta prie senų tradicijų pasipuošdama dzūkų šnekta ir tradicijomis iškeliauja į keistai, dzyviškai nutolusios, o gal pačių pradangintos tapatybės paieškas.

Krosnos „Raivedys” Lazdijų Krašto muziejuje

2011 metų spalio 6 dieną dvidešimt penki Krosnos „Raivedžio" šeimynos dalyviai, dvi moksleivių mamos (Jovita Vlkauskienė ir Jolita Kubilienė (ačiū)) bei projekto koordinatorės (Audronė Pileckienė ir šio straipsnio autorė) dalyvavo Lazdijų krašto muziejaus mokomojoje programoje. Važiavome klausytis ir mokytis Lazdijų kultūros centro folklorinio ansamblio „Riecimėlis", vadovaujamo Reginos Kaveckienės, atliekamų dzūkiškų dainų. Juk Krosna „besirubežiuodama" su Marijampolės rajonu nepasižymi dideliu dzūkiškos šnektos mokėjimu bei dideliu gyvenančių dzūkų skaičiumi. Dzūkija nuo seno garsėja dainomis – neatsitiktinai turbūt žmonės šį kraštą praminė Dainava.

Į 1940 metais rašytojo Antano Venclovos klausimą iš kur žodis „Dainava” , įdėtas Jūsų knygos antraštėje („Dainavos senų žmonių paavimai”, aut. pastaba ) Vinco Krėvė Mickevičius atsakė: „Dainava – senas Dzūkų krašto pavadinimas. Jį jau galime surasti senosiose kronikose, tačiau ir dabar žmonės jį tebevartoja apie Merkinę, Marcinkonis, Varėną, Seinus. Dzūkai - vėlesnių laikų pavadinimas, pradėtas vartoti, matyt, kitų vietų žmonių, norint pajuokti ne jų kalba kalbančius žmones. Atsimenu, jei dainaviečius kas anksčiau pavadindavo dzūkais – jie įsižeisdavo. Tikrasis Dzūkų pavadinimas – Dainava […]” Šią teoriją galėtų patvirtinti faktas, kad nuo 2000 metų mūsų krašte leidžiamas puikus dzūkų kultūros žurnalas „Dainava", kurį galima įsigyti „Lazdijų krašto muziejuje". Kažin kodėl „Dainava", o ne „Dzūkija"?

Bet grįžkime į muziejų, kur ketvirtadienį po pietų Krosnos moksleiviai pirmąkart vaikštinėjo jaukiais buvusios „Žiburio gimnazijos" kambariais, beveik gyvai susipažindami su Lietuvos šviesuoliu, gimnazijos įkūrėju, vertėju, rašytoju ir visuomenininku Motiejumi Gustaičiu, iškilia ir trapia poete, kurios gyvenimą liūdesiu apgaubė du metus trukusi „tremtis" Lazdijuose dėstant vokiečių kalbą ir gyvenent karsto dangtį primenamčiame kambaryje. O koks išradingas ir jaukus Salomėjos Neries rinkinį „Pėdos smėlyje" iliustruojantis kambarėlis. Čia moksleiviai užtruko ilgiausiai. Pirštais matavo po stiklu smėlyje atspaustas pėdas, varstė stalčius, kuriuose poetės kūrybos, mokslo ir asmeninio gyvenimo liudijimai, įdėmiai užvertę galvas gėrėjosi kambario gale esančia šviesia poetės nuotrauka.

Jaukioje muziejaus parodų salėje Raivedžio šeimynos laukė save pikčiausiu žmogumi, suprask, direktore, prisistačiusi mieloji Daina Pledienė. Paklausinėjusi Krosnos moksleivių šio bei to apie praeitį, senolių gyvenimą, gyvenimą, kai nebuvo kompiuterių ir mobiliųjų telefonų ir sužinojusi, kad šioje gausioje „Raivedžio" šeimynoje tėra vos keli save dzūkais išpažįstantys, pasiūlė pažiūrėti Lazdijų krašto muziejaus sukurtą 30 minučių trukmės filmą: „Vakarojimai Lazdijų krašte XX a. pirmoje pusėje". Kaip gera buvo girdėti dzūkišką šnektą. Juk ji, knygelės „Dzūkiškos pasakutės" autorės Svetlanos Žadeikienės, „kaip paukštuko giesmė, joj plaukia iš pacios širdzies, negali jos nemylėt, o mokėdamas nešnekėc". Prieš akis šmėžavo įvairiausi Lazdijų krašto amatai: audimas, pynimas, tinklų pynimas, plunksnų plėšymas, veltinių gaminimas, avies kailio pramonė. Labai daug per trumpą laiką. Kad taip gyvai pas kiekvieną filmo herojų kada apsilankius...

Po filmo mus apkabino iš pacios širdzies sklindančios Lazdijų kultūros centro folklorinio ansamblio „Riecimėlis" atliekamos dainos. Kaip smagu buvo kartu dainuoti ir šokti. Buvo šilta, gera, norėjosi, kad tas dainavimas niekada nesibaigtų. Išmokome dvi dzūkiškas dainas: „Dzyvų dzyvai ir stebulai daros" ir „Uosio martelė drobeles audė" bei du šokius: „Cykiai ramiai cykiai ramiai..." ir „An kalno karvelėlis tai gražiai kukavo". Atsidėkodami moksleiviai daininkams ir muziejaus darbuotojos įteikė origamio technika Krosnos mokyklos devintos klasės moksleivės Benitos Urmanavičiūtės išlankstytas gerves. Gervė – Krosnos herbe esantis paukštis. Tai išminties simbolis, o rytuose – nemirtingumo. Tad nemirtingumo palinkėkime dzūkiškai tradicijai. „Raivedžio" šeimynos nariams buvo įteikti projekto ženkleliai. Jau važiuojant autobuse „Raivedžio" šeimynos dalyvis Regimantas Vitkauskas tarstelėjo: „Kiek visko telpa tokiame mažame namelyje". Ačiū Jums, mieli Lazdijų krašto muziejaus ir „Riecimėlio" žmonės.

Pabaigai

Anądien Krosnos miestelyje sutikau lietuvių kalbos mokytoją Emiliją Dainauskaitę ir nepraleidau progos paplepėti apie lietuvių kalbą. Mokytoja, atmintinai cituojanti daugybę lietuvių autorių, šį sykį pasirinko Dionizą Pošką: „Visų pirma kalbą gerbk gimtinę, nes jos nemokėti gėda paskutinė. Gerai, kad svetimas kalbas žinai ir moki, bet visų pirma savąją gerai žinoki." Taigi, apie lietuvių kalbą mūsų projektas „Dzyvų Dzyvai".

Prieš savaitę autobuse kalbėjausi su lietuvių kalbos mokytoja, tikra dzūke Brone Mockevičiene. Ji prisiminė veik prieš mėnesį anapilin išėjusį savo dėstytoją profesorių Aleksą Stanislovą Girdenį, kuris sakė, kad svarbu saugoti, tyrinėti, puoselėti tarmes. Tarmiškai kalbėti nėra gėda. Taigi apie tarmes mūsų projektas „Dzyvų Dzyvai". Apie vieną. Dzūkų.

Autorė Svetlana Žadeikienė užbaigtų: „Vaikai, šnekėkit dzūkiškai, kas turit gyvą dziedulį ar bobulį, išmokit jų šnektų, žinokit, čia dzidzelis turtas.". Dieve, kaip gražu.

Jūratė Sutkuvienė