Gal kiek šventvagiška ką tik anapilin išėjusio poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio, eilutėmis užvadinti savo rašinėlį. Jis išėjo Lietuvai įsimintiną dieną. Regis, tauta pritilo, susigūžė, susitelkė, visaip kaip iš gražiausių žodžių poeto atminimui aukurą sudėjus. Susimąstė. Ir tik dar skaudesne tapo prieš trisdešimt metų garsaus lietuvio semiotiko Juliaus Greimo nuskambėjusi ištara: „Šiandien visi didieji, iškėlę vertybes-švyturius, jau mirę. Tai vertybių krizės metas, visuomenė jau nebemoka formuluoti savo madų..." O Lietuva, ką tu veiki, kai ant išklypusių vertybių pamauti skandalai skandalėliai alina Tavo kūną ir sielą? Ką daryti, kai trys „garbingos" asociacijos: Konstitucinių teisių gynėjų, Žmogaus teisių gynimo ir Krašto apsaugos sistemos kūrėjų, užpuola vieną šviesiausių Lietuvos asmenybių literatūrologę profesorę Viktoriją Daujotytę Pakerienę, kaltindami ją parašius moraliai ydingą bei keliančią grėsmę mūsų valstybės autoritetui bei nacionaliniam saugumui monografiją „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų" (susidomėjusiems siūlau paskaityti ir knygą, ir interviu su profesoriumi Arvydu Šliogeriu 2011 m. vasario 17 d. „Dialoge" arba/ir atvirą 152 mokslininkų, rašytojų, kritikų, mokytojų lituanistų laišką 2011 m. vasario 18 d. „Literatūroje ir mene"). Tik žiopteli, aikteli ir apsidžiaugi, kad nesi nei istorijos, nei lietuvių kalbos mokytojas ir tau visai neprivalu ką nors sakyti savo mokiniams anei apie knygą, anei apie minėtas asociacijas. Savo nuomonę pasilieki sau ir vėl glaudiesi prie Mokslų akademijoje paskutinėje viešojoje kalboje lapkričio 23 dieną pasakyto Justino Marcinkevičiaus žodžio, kuriuo įvardinti trys norai: valdžiai sustabdyti Gedimino kalno griuvimą, išsaugoti Donelaičio memorialą Tolminkiemyje bei išsaugoti ir apginti valstybinės kalbos statusą. Poetas tarsi įdavė mums gaires, kad keistis galima tik per konkrečius darbus.
Čiupdama pastarąją mintį darau posūkį ir skubu pasakoti apie keletą Krosnos mokyklos darbų ir kviečiu užsukti į šią mokyklą vasario 15 dieną. Ryte antros klasės moksleivė Eglė Malinauskaitė, perskaičiusi skelbimą, kuriame Krosnos mokyklos bendruomenė buvo kviečiama 8 val. atvykti į vasario 16-osios minėjimą bei parodos „Durys" atidarymą nusijuokė ir tarstelėjo: „Kaip juokinga, į durų atidarymą." Žinia, kad kai Lazdijų kultūros centras savo salę vasario 16-sios šventės metu pavertė simboliniu lėktuvu, iš kurio tarsi sugrįžę namo lietuviai dainavo lietuviškas patriotines dainas (2011 m. vasario 18 d. „Dzūkų žinios"), Krosnos mokykla nesiliovė šnekėjusi, kad ji atidaro duris į kitas penkias šalis, į kurias reikės skristi ir lėktuvu, o dalį Lazdijų rajono tiesiog išvežti. Bet apie viską iš pradžių.
Mokykloje tądien buvo šventė: Valgykloje staliukus puošė į vaikų nupieštas vėliavas įvyniotos gyvos gėlės. Prie visokių Krosnos mokyklos keistumų pripratusios mūsų virėjos Lina Valentienė ir Živilė Ivanauskienė tądien savo klientams siūlė šaltibarščius, cepelinus, kisielių ir, žinoma, baltąją mišrainę. Pertraukų metu mokykloje skambėjo lietuviškų grupių atliekama muzika, kurią labai skoningai parinko mūsų mokyklos garso ir visokiausių įrangų operatorius Artūras Reikertas. Nustebau ir nudžiugau. Įsivaizduokite, jam patinka „Antis", „Foje", „Hiperbolė"...
Pati šventė prasidėjo Lietuvos Nepriklausomybės dienos paminėjimu, kai skambant Maironio ir J. Naujalio „Lietuva brangi" atsidarė durys ir gėlėmis, žvakėmis bei prizais nešini įžengė šventės vedėjai: Laura Katkauskaitė ir Gediminas Poškus. Paskui - Lietuvos himnas, Oskaro Milašiaus eilėraštis „Lietuva" ir skaidrės, iliustruojančios Lietuvos praradimus nuo 1918 metų vasario 16-osios, skambant graudžiai teisingai Ievos Norkutės dainai „Raudoni vakarai" Pasirodo, kad tik du 1918 metų vasario 16-osios signatarai gimę miesteliuose tokiuose kaip Krosna, kiti gi – kaimiečiai: devyniolika iš jų krimto aukštuosius mokslus kas Maskvoje, kas Petrograde, kas Čekijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ar Austrijoje, tuo bylodami, kad apie laisvę kalbėti ir laisvas priimti įvairius sprendimus gali tik pasiekęs tam tikrą žinojimo lygį (įgyti aukštąjį išsilavinimą tuomet tegalėjai užsienio šalyse, nes Lietuvoje buvo uždraustas lietuviška žodis). Kaip bebūtų, bebaimiai 1918 metų signatarai atvėrė duris į laisvę ir nepriklausomybę. Simboliška, kad tądien Krosnos mokykla atidarė parodą „Durys", kurioje sukurti 32 logotipai būsimam „Mokymosi visą gyvenimą" programos „Comenius" projektui DOOR (liet. „DURYS") "Discover our own region” (liet. „Atverk duris į savo kraštą"). Projekto metu šešių Europos šalių: Belgijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Portugalijos moksleiviai savo bendraamžiams pasakos apie savo krašto lankytinas vietas, parengs pažintinių tekstų, žemėlapių ir kita. Taip Lazdijų kraštas žada išvažiuoti iš Lietuvos.
Logotipo „Durys" parodą pristatė dailės mokytoja Jolita Jasevičienė: logotipą turėjo sudaryti grafinis vaizdas ir, pageidautina, projekto pavadinimas. Moksleivius, kurių darbai buvo atrinkti į parodą, direktorius Regimantas Jasevičius apdovanojo padėkos raštais. Dviems moksleiviams: Paulinai Katkauskaitei ir Gražvydui Simanaičiui, buvo įteikti paskatinamieji prizai – stikle išraižyti laimę ir sėkmę simbolizuojantys drambliukai. Trys pirmųjų vietų savininkai buvo apdovanoti stikliniais Lietuvos vėliavos spalvų obuoliais (už konkretų daiktą – duris, konkretus prizas – obuolys, o vėliavos spalvos parinktos todėl, kad veiksmas vyksta Nepriklausomybės dienos šventėje). Atsiimdami prizus moksleiviai sakė kalbas. Trečiosios vietos nugalėtojas Emilis Urmanavičius, laikydamas geltoną obuolį džiaugėsi, kad jo darbas ir gebėjimai buvo taip aukštai įvertinti. Gavusi antrosios vietos prizą – žalią obuolį – Justina Jušinskaitė sakė, kad mokykloje vykstantys projektai – puiki galimybė gabumams atsiskleisti. Apglėbusi raudoną obuolį pirmosios vietos laimėtoja Viktorija Tulickaitė džiūgavo ir dėkojo mokytojams bei mamai – pirmajai jos darbų kritikei. Viktorijos darbas kartu su kitų šalių geriausiais puikuojasi elektroninėje e-twinning erdvėje. Nugalėtojas dar nėra išrinktas. Svarbu paminėti, kad Krosnos mokykloje teikiamus prizus įsteigė nuolat mūsų veiklą stebintys, bet nepanorę būti įvardinti rėmėjai. Ačiū.
Paskutinysis prizas– skaidrus it tyro galvojimo išmintytos eilės – atiteko specialiai parodai parašyto eilėraščio kūrėjui – dvylikamečiui Erikui Tulickui (mokytoja Asta Grėbliūnienė). Tad ir savo pasakojimą, ką veikė Krosnos mokykla švęsdama 93-iąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines užbaigsiu Eriko eilėraščiu „Durys": Jeigu trūksta tau žinių/ Iš Eropos pagrindų,/ Nežinai, ką tau daryti,/ Kaip šią bėdą ištaisyti./ Pamatai staiga duris/ Į šešias puikias šalis./ Paskubėki tu greičiau/ Ir duris atverk plačiau./ Prisirinks čia daug vaikų/ Iš valstybių net šešių./ Bendrą kalbą jie suras,/ Daug problemų išsispręs.
Jūratė Sutkuvienė
|