Apie Baltų vienybės dieną dar kartą Visuose Lazdijų rajono laikraščiuose jau buvo aprašyta ši iškili diena Jotvingių žemėje. Dėl to smagu, nes ji tikriausiai matoma buvo. Visgi bandydama labai nesikartoti dar kartą sugrįšiu į rugsėjo 22 dieną, nes keletas momentų, manding svarbių, prasprūdo nejučia ar netyčia rašiusiems iš regėjimo lauko. Trys priežastys Taigi, bendrystės užvadintos „Baltų vienybės diena" suėjimo draugėn priežastys buvo trys. Pirmoji – iki skausmo visiems žinomas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis.. 1009 m. taupus Kvedlinburgo analų įrašas bylojantis apie Brunono žygį ir žūtį nepasiekus Lietuvos, jos pasienyje, atkerėjo Lietuvą iš nebūties įvalstybindamas ją. Žvelkime toliau. Baltų genty, suvienytos ir jungtos (lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, kuršiai, žemgaliai, sėliai), skelbėsi gyvenusios ir anksčiau, bet pretekstas minėti Baltų vienybės dieną tapo 1236 aisias įvykęs Saulės mūšis Šiauliose, kai Lietuvos valstybė atrėmė pirmą milžinišką kryžiuočių žygį. Tačiau tik 2 000 -aisiais, nuo garsaus įvykio praėjus 764 metams, Lietuvos-Latvijos nutarimu ši diena tapo oficialia „Baltų vienybės diena". Tai antroji priežastis. Ir trečioji, Lietuvos Maironiečių draugija, kuri vienija per 3000 moksleivių ir mokytojų. 180 Lietuvos mokyklų tądien Lazdijų rajone minėjo savo dvidešimtmetį. Draugija, kaip ir pridera, turi savo įstatus, nuostatus, veiklos kryptis, bet ko gero gražiausiai juos bus apibūdinusi profesorė Vanda Zaborskaitė: „Maironiečiai yra humanitarinės kultūros ugdytojai ir nešėjai Lietuvos mokykloje. Jų tarpe gyvas domėjimasis kraštotyra ir istorija, literatūra ir knyga, kitomis humanitarinės kultūros formomis. Yra vilties, kad užaugę ir įsilieję į suaugusiųjų visuomenę, jie mūsų Tėvynę Lietuvą praturtins savo kūrybiškumu, minties polėkiu ir širdies ištikimybe". Prie šių gražių žodžių pridursiu, kad jau dvidešimt metų maironiečiams gražiai vadovauja lietuvių kalbos mokytojas, buvęs Vytauto Žemkalnio gimnazijos direktorius, dabar ir prieš dvidešimt metų draugijos pirmininkas Eugenijus Urbonas. Ne kas kitas, o jo vadovaujama maironiečių draugija ir tapo šio toli matomo ir girdimo renginio jotvingių žemmėje kaltininke. Vietą jiems turbūt pakuždėjo dzūkas, jotvingių premijos steigėjas, poetas ir vertėjas Sigitas Geda, kuris Lietuvos istoriją papasakojo keturiomis eilutėmis:"Aš iškeičiau Rusijos platumas/Į kraštą ežių ir vėžių./ Ir vėl kaip prieš tūkstantį metų/Jotvingiai prie ežerų." Informacija laikraštyje Sugrįškime į ankstyvą pavasarį, kai maironiečių pirmininkas į Lazdijų švietimo kultūros ir sporto skyrių pasiuntė žinią apie savo planus ir ketinimus. Taigi, karuselė buvo užsukta ir jos vairininke tapo praeityje bene penkis plačiai nuskambėjusius rajoninius jaunimo renginius surengusi Krosnos mokyklos istorijos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Audronė Pileckienė. Projektas „Lietuvos tūkstantmetis baltų vienybės šviesoje" parašytas ir palaimintas, pinigus iš rajono savivaldybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos pažadėti. Tad pirmyn. Pirmiausia, reikėjo informaciją apie Lazdijų rajoną parengti, kurią beveik visą, maloniai į maironiečių draugijos laikraštį „Sandrava" sutalpino laikraščio redaktorius Eugenijus Urbonas. Jis išėjo Lazdijų rajone kaip tik prieš šventę. Šis leidinys, mano galva, labai svarbus Lazdijų kraštui, tačiau dar niekaip viešai neapšnekėtas reiškinys. Straipsniai apie Lazdijų kraštą dailiai išguldyti septyniuose, gausiai iliustruotuose (12 nuotraukų ) laikraščio „Baltų vienybės diena Jotvingių žemėje" užvadintuose puslapiuose. Tekstų autoriai apima platų profesinį diapozoną: muziejininkai, mokytojai, kunigas, žurnalistas. Platus požiūrių laukas sukuria spalvingų ir gyvų tekstų mozaiką. Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė savo tikslia „Trumpa istorinė Lazdijų krašto administravimo apžvalga" apkabina daugybę nenuginčijamų Lazdijų krašto faktų, kurie įdomūs ir svarbūs ne tik istorinių datų kolekcionieriams–istorijos žinovams, bet ir toliau žvelgiantiems ir giliau pamąstantiems bendrapiliečiams. Nostalgiškas Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos lietuvių k. mokytojos Onutė Truskienės straipsnis „Maironiečių veikla Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje" mena prieš keletą metų šioje mokymo įstaigoje veikusią aktyvią, bet nežinia kodėl užgesusią, maironiečių draugiją. Apie Lazdijų krašto turtą ir pasididžiavimą – piliakalnius, geriausiai išmano Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos geografijos mokytojas Jonas Malinauskas, todėl viską taupiai išdėsto „Lazdijų krašto piliakalniuose". Savo kartotekose mokytojas užfiksavęs juos dvidešimt keturis. Višakio Rūdos parapijos klebonas Vidmantas Striokas devynerius metus laiminęs Rudaminos miestelio žmones, tarsi vienu atokvepiu išpasakoja Rudaminos istoriją, legendą ir šiandieną. Lazdijų krašto muziejaus darbuotoja Daiva Mikalauskienė straipsnyje: „Ką žadėjo Salomėjai Nėriai „žvaigždė jaunystė" Lazdijuose" savo pasakojimą iliustruodama žmonių prisiminimasi, nutapo šviesų garsios poetės portretą. Žymių žmonių gyvenimo istorijas pratęsia Veisiejų vidurinės mokyklos geografijo mokytojas Albinas Jarmala. Skaitytojus jis lydi „Memorialinėmis Lazdijų krašto vietomis" Mokytojas kviečia į Lazdijų kraštą, „įspūdingą ne tik gamtos grožiu, bet ir ne viena asmenybe, palikusia savo pėdsakus šiame Lietuvos kampelyje" ir apžvelgia trylikos Lazdijų krašto ir Lietuvos kultūrai nusipelniusiųjų veiklą.. Ilgėliau Albinas Jarmala užsibūti skaitytojui leidžia prie esperanto kalbos kūrėjo paminklo straipsnyje „Liudvikas Zamenhofas ir Veisiejai". Krosnos pagrindinės mokyklos mokytoja Bronė Mockevičienė nevargina skaitytojo didaktiniais moralizavimais, kas dažnai nutinka aprašinėjantiems sudėtingą Lietuvos laikmetį, bet dešimtyje eilučių sutalpina Kalniškės mūšio tragediją užvadindama ją ketureilio, iškalto mūšio vietoje pastatytame paminkle žuvusiems žodžiais: „Čia kovės kaip liūtas lakūno būrys". Žurnalistas Kęstas Sukackas savo plunksna aprašo Lazdijų krašto svarbumus įvardindamas juos „Unikalios gamtos Lazdijų kraštas". Taip pat šiuose puslapiuosr rasite informaciją apie Lazdijų krašto muziejus. Džiugu konstatuoti, kad Lazdijų krašto paveikslas spalvingas, įtaigus ir gyvas. Smagu, kad apseita be tuščiažodžiavimo ir panegirikos, kad nei vienas autorius nesistengia skaitytojo (su)žavėti pabodusia kliše „visus sužavėjo". Viskas daugmaž tikslu, logiška ir pamatuota. Tačiau jokių nuomonių ar pasvarstymų apie minėtus tekstus nei girdėti, nei regėti neteko, nors jau praėjo mėnuo. Todėl kaip didžiulį įvertinimą, suprantu ir viešinu pono Eugenijaus Urbono tądien ištartus žodžius:"Per daug prirašėte. Bet nesutrumpinau, nes rašote gerai." Tebus tai straipsnių autoriams padėka už tylų, nefejerverkinį, dažnai niekaip nevertinamą triūsą. Iki 12 val. Rugsėjo 22 dieną nuo ankstyvo ryto pasienio miestas almėjo jaunatvišku juoku, nes šventės švęsti Lazdijuosna traukė maironiečiai iš visos Lietuvos, o taipogi mokytojai ir moksleiviai iš Seinų. Prie miesto riboženklio jaudulį maldydami jų laukė tądien svečius lydėję 40 moksleivių – gidų iš Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos bei Šeštokų, Krosnos, Kučiūnų mokyklų,. Nepriklausomybės aikštėje išsirikiavę nurodyta tvarka moksleiviai ir mokytojai savo kūnais išrašė Lietuvos vardo tūkstantmetį istorijai padovanodami gražų reginį, kurį užvadinti galėtume: „Gyva Lietuva". Renginio pradžioje aikštėje skleidėsi Meino valstijoje gyvenančios Gintarės Jautakaitės „Viešpatis lelija" tarsi užuomina į išsivaikščiojusią Lietuvą, kurios žmonių, kuriančių savo gimtąjai šaliai dažnai nepelnytai užmirštame (paminėsiu, kad Lietuvos vardo tūkstantmečiui Gintarė išleido kompaktinę plokštelę „Kol prašvis", kurioje skamba 12 dainų lietuvių kalba ir savo iliustruotą poezijos knygelę „Dobilo širdy", taip pat lietuvių kalba). Todėl mintis, kad lietuvis ir užjūryje yra lietuvis, metaforiškai nuskambėjo Gintarės daina. Labai tiksliai lietuybės svarbą apibūdina Ohajo Atėnų universiteto filosofijos profesorius Algis Mickūnas": „Daugeliu atveju išeiviai tampa patriotiškesni, nes atsidūrę svetur, suvokia skirtumą tarp savęs ir vietinių, yra „priversti" per tolį skirtumą atspindėti savo lietuvišką tapatybę." Žuvusiuosius už Lietuvą ir jos vardą skambant muzikai lelijų žiedais pagerbė Lazdijų rajono meras Artūras Margelis ir švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Jonas Gudžiauskas. Lazdijų valdžios vyrus lydėjo, o ir renginį vedė Lazdijų Motiejaus Gustaičio mokyklos mokinė Aistė Pileckaitė ir Veisiejųvidurinės mokyklos mokinys Kęstutis Bartuškevičius. Šventiniame montaže, nusagstytame Krosnos mokyklos mokinukų sakomais eilėraščiais, Lazdijų Meno mokyklos choro dainuojama „Lietuva brangi", Veisiejų vidurinės mokyklos moksleivių šokiais, beveik visų Lazdijų rajono mokyklų dainorėlių vieningame chore atliekamomis dainomis, savo eilėraštį deklamavo poetas Jonas Endrijaitis bei kalbėjo Lazdijų rajono valdžios vyrai ir svečias iš Panevėžio. Meras Artūras Margelis prašė jaunimo „išlikti jaunais ir energingais tautinių vertybių puoselėtojais, noriai dirbančiais savame krašte ir kuriančiais geresnę ateitį sau ir ateities kartoms" (šis kreipimasis išspausdintas „Sandravoje"). Vedėjas Jonas Gudžiauskas džiaugėsi šventine nuotaika bei vieša padėka širdį paglostė renginio organizatorių širdis. Maironiečių draugijos pirmininkas Eugenijus Urbonas dėkojo lazdijiečiams, įteikdamas padėkas bei dovanėles ir prabėgom priminė baltų istoriją. Priminęs keletą istorinių datų, svečias konstatavo, jog tų baltų ne kažin kiek ir likę: Lietuva – kaip pagrindinis ramstis ir kiek mažesnė Latvija, kurias tarytum saugojo aplinkinės gentys. Gi prūsų gentys žuvo nelygiose kautynėse su kryžiuočiais. Tad džiaugsmas Lietuvai ir jos žmonėms, kad jie išliko. Iš aikštės delegacijas, mosuodami geltonais skėčiais (specialiai šventei pagamintais), gidai lydėjo į įvairias įstaigas. Ir visa, kad geriau pajustų Lazdijų krašto dvasią. Dargi trys ažuoliukai buvo pasodinti Europos ir Draugystės miške, Lazdijų- Lietuvos pasienyje. Pasidžiaugti galima ta nuoširdžia bendryste, kurią renginio organizatoriai patyrė iš įstaigų vadovų planuodami kiekvieną sutikimo punktą. Sociologijos profesorius Vytautas Kavolis pasakytų, „kad aktyvus, veiklus piliečių bendradarbiavimas negalimas be plačiai pasklidusių pasitikėjimo formų". Labai ačiū už tą net ore tvyrojusį (pasi)tikėjimą. Po 12 val. Dvyliktą valandą šventės dalyviai rinkosi į specialiai šiai šventei klebono Gintaro Urbšto aukojamas mišias Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje. Tikinčiuosius klebonas kvietė ūgtelėti maldoje, o klaidžiojančius ar laisvamanius – pažinti Dievą. Suprantama, kad dažnas jaunuolis nesipuola išpažinti Dievo, nes manosi dievoieškai laiko turįs užtektinai. Ir ... juk Dievas neuždraustas, todėl ne toks patrauklus. Tad tądien laisvai ir linksmai anapus bažnyčios durų klegėdami buriavosi kai kurie jaunuoliai, ir tik iš tolo girdėjo ataidančius klebono žodžius. Priminęs Lietuvos vardo paminėjimo aplinkybes, klebonas teigė, jog norint suvokti žmonijos raidą ir siekiant savo gyvenimais kilti ir kelti, istoriją žinoti privalu. Pirmiausia, savo tautos istoriją. O malda -kiekvieno žmogaus, šeimos, bendrijos tvirtybės pagrindas, ir meilės, bendrystės šaltinis, šventas laikas, kai prisimenam, jog esame Dievo vaikai, laikas, kai dalinamės, nes tikėjime būnam turtingi, ir dosnūs todėl. Laimingi, kuriems tądien Lazdijų šv. Onos bažnyčioje aukojamos mišios tapo maistu sielai. Kito pobūdžio alkį Rudaminos piliakalnio prieigose kaipmat numalšino Krašto apsaugos savonorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos I-os rinktinės savanorių dalijama gardi grikių košė ir kvapni arbata. Panem et circenes (lot. Duonos ir žaidimų), kadaise reikalavo romėnai. Ši konstanta – veik kiekvieno renginio nerašyta taisyklė. Tad toliau piliakalnio papėdėje gražiai sau vyko tetralizuotas į šiandienos Lietuvą nužengusio karaliaus Mindaugo ir sušiuolaikintų deivių Gabijos ir Vaidilutės kuriamas reginys: „Piliakalnių šviesa". Pagrindinius vaidmenis kūrė ir sukūrė rajone gerai žinomi, nes gal jau kokius šešeris kartus panašiomis aplinkybėmis gamtos sukurtose scenose vaidinę pedagogai: Šventežerio bei Stebulių mokyklų direktoriai Artūras Čiurlionis bei Vilija Padimanskienė ir Krosnos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Audronė Pileckienė. Puošniai apsitaisiusioje Mindaugo svitoje mačiau Lazdijų, Krosnos ir Būdviečio mokinius. Džiaugiausi mažojo (11 metų ) ir išraiškingojo Lazdijų talento Roko Jančiausko atliekama daina „Lietuva", mintyse linkėdama jam neišvengiamos sėkmės. Kiek atokiau stovėdama, nes - pacifistė iš prigimties, stebėjau labai profesionalų, pliūpsnį ovacijų ir plojimų pelniusį, KASP Dainvos apygardos I-osios rinktinės 109 kuopos karių kovinį pasirodymą. Pabaigoje - Mortos, kuria buvo Lazdijų savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Kristina Cibulskė atliekamos dainos, kurias nuoširdžiai traukė po visą Rudaminos piliakalnį pasklidę šventės dalyviai. Ir... ant piliakalnio - uždegta baltų vienybės ugnis. Pagal programą norintieji geriau pažinti Lazdijų rajoną svečiai rinkosi Veisiejus, Krosnos Violetos Pliuskienės žirgyną, Donato Mazurkevičiaus „Akmenų muziejų" ir „Prelomciškės piliakalnį. Apibendrinant galime teigti, jog šventė „Lietuvos tūkstantmetis baltų vienybės šviesoje" – įspūdinga, ryški, šviesi ir net „nerausdama" gali sau reikalauti vietos viešuose Lazdijų rajono tūkstantmečio renginių sąrašuose, atasakaitose, aprašymuose, jei kas tokius darytų. Ir pabaigai. Kruopščiai parengtoje renginio programoje įrašyta: „Lietuvos Maironiečių draugijos meninė programa". Jos nepamatėme. Laiko nesustabdysi ir nepasuksi atgal. Juk būna, nepadarai visko, ką suplanuoji. Ir be jokio pyktelėjimo, kad būtent šitaip, o ne kitaip, kažkodėl su šypsena ir džiugesiu maironiečių draugijos pirmininkas Eugenijus Urbonas, savo kuruojamam jaunimui sektinu idealu parinkęs Maironį, gyrė šventės vyksmą. Todėl užbaigsiu Sigito Gedos pramatymais: „(...) su Maironio kūryba esame gavę savo šventraštį – savo Evangeliją ir savo Apokalipsę." Ar žinojome? Ir „(...) greta Maironio, kiekvienas galime pasimatuoti savo moralinį ūgį." Ar pasimatavome? Jūratė Sutkuvienė
Tamiya place cars motors: and there is using over against hold a overlap anent start, the requite in connection with which we enjoy not arranged just. http://tewobmi.com
