|
„Raivedžio" ir „Vilkšnės" susitikimas
„Dzyvų Dzyvų" epopėja Krosnos mokykloje tęsiasi. Spalio 21 dieną Krosnos mokyklos šeimyna „Raivedys" susitiko su Vilniaus Antakalnio vidurinės mokyklos šeimyna „Vilkšnė". Vilniuje, kaip ir pridera iškiliems Vinco Krėvės Mickevičiaus „Dainavos senų žmonių padavimų" herojams – prabangiose unikalaus baroko laikotarpio Vilniaus rezidentinių ir kulto pastatų ansamblio – Sapiegų rūmų ir parko, Trinitorių bažnyčios bei vienuolyno - prieigose.
Atvykus į svečią šalį pirmiausia priguli apžvelgti apylinkes, ką su malonumu ir padarė „Raivedžio” šeimyna. Pridursiu, kad Antakalnis, kaip Vilniaus priemiestis, susiformavo jau XV amžiuje. Čia kūrėsi didikai, stambesnieji ir vidutinieji bajorai, dvasininkai. Juos traukė tai, kad čia galima gyventi šalia gamtos, bet kartu ir prie pat svarbiausiųjų miesto vietų. Vaikštinėdami vienu iš seniausių ir ryškiausių taisyklingų geometrinių barokinių parkų Lietuvoje ir akimis lytėdami išlikusius baroko dekoro apvalumus, „Raivedžio" šeimynos nariai sužino, kad Sapiegų (žymiausių XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, beveik šimtą metų dariusių įtaką politiniam valstybės gyvenimui) rūmai pastatyti XVII amžiaus pabaigoje. Tai buvo didingiausi brandžiojo baroko rūmai Lietuvoje, kuriuos dekoravo žymūs to meto skulptoriai, prieš tai dekoravę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Tiesa, iki barokinio Lietuvos menotyrinikės ir žurnalistės Kristinos Sabaliauskaitės Vilniaus, nupiešto jos knygoje „Silva rerum", dar teks užaugti. Bet niekur ir neskubame, o tik gėrimės tuo, ką matome. Čia auga seniausia Vilniaus liepa. Sąsajos! Krosna irgi turi savo, Birščių kaime prie kelio į Saltininkus augančią šimtametę liepą, kuria didžiuojasi, nes sakoma, kad po ja dvidešimto amžiaus pradžioje kartu su vietiniais gyventojais dzūkų dainas yra dainavęs garsusis Lietuvos tenoras Kipras Petrauskas. Tikiuosi džiaugiasi V. Krėvės apsakymo „Skerdžius" pabaigoje Grainiui nukirtus liepą anapilin išėjęs Lapinas. Mūsų liepos dar vasarom žaliuoja anot V. Krėvės „žaliais sultingais lapais".
 Europos socialiniam fondui ir Lietuvos Respublikai, kurių lėšomis finansuojamas/dalinai finansuojamas projektas TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse") ir kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas tikriausiai rūpi, kad augančioje lietuvių kartoje, lapinų, o ne grainių būtų daugiau. Kitaip sakant, žmonių, kurie gintų ir saugotų tai, ką Dievas davė: medžius, miškus, gamtą, senovės tikėjimą, tėvų iš kartos į kartą perduodamus papročius ir tradicijas. Šių paskatų vedina Krosnos mokykla ir dalyvauja projekte „Dzyvų Dzyvai”, ir ieško panašias tiesas išpažįstančiųjų. Tų ieškojimų kelyje ir susitikimas su „Vilkšnės šeimyna”, kurios centre – Antakalnio vidurinės mokyklos folklorinis ansamblis „Linelis”, kuriam vadovauja po ištaigingą Sapiegų parką krosniečius vedžiojusi Džeralda Kmieliauskienė. Ir vėl sutapimas! „Raivedžio” centre – Lazdijų Všį Kultūros centro Krosnos laisvalaikio salės folklorinis ansamblis „Serbentėlė” (vadovas Robertas Vilkauskas). Smagu, kad šio sambūrio dalyvius pasveikino ir Antakalnio vidurinės mokyklos direktorė Vita Kirkilienė. Abi šeimynos smagiai šėlo liaudies dainų ir šokių sukūryje, vaišinosi arbata bei vilniečių iškeptais gardžiais pyragais. Ačiū, laikas ištirpo akimirksniu. Šimtą penkis moksleivius skaičiuojanti Krosnos mokykla ir apie tūkstantį penkis šimtus Antakalnio - kokia keistai graži sutapimais paįvairinta bendrystė.
 Vinco Krėvės Mickevičiaus kosmoso aukštumose
Tolimesnis kelionės tikslas – pažintis su Vinco Krėvės Mickevičiaus pasauliais. Vykstame į Vinco Krėvės muziejų. Mūsų daug: dvidešimt keturi „Raivedžio" šeimynos nariai, dvidešimt, kiek ūgesnių, Krosnos moksleivių ir keturi juos lydintys: projekto „Dzyvų Dzyvai" Krosnos mokykloje vadovė Audronė Pileckienė, dailės mokytoja Jolita Jasevičienė, „Raivedžio" šeimynos nario mama Jovita Vilkauskienė ir šių eilučių autorė. Muziejus įkurtas Vilniaus universiteto namo bute, kur 1940 – 1944 metais gyveno V. Krėvė. Žvilgtelkim, kaip iškilų Lietuvos rašytoją apibūdina profesorius Albertas Zalatorius: ”Krėvė iš tiesų yra viena iš didžiųjų XX amžiaus mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, profesorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau – šeimos tėvas, žmogus dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams...” Argi ne aikteli nuo šitiekos įsipareigojimų? Šiame rašinyje nepavyks visko apžvelgti, tik prabėgomis, kažkur gal truputėlį stabtelėti.
Pirmiausia, vyresniuosius išsiunčiame į Vinco Mykolaičio Putino butą-muziejų, esantį to paties namo antrame aukšte. „Raivedžio" šeimyna įdėmiai klauso muziejaus direktoriaus seirijiškio Vlado Turčinavičiaus paskojamų Krėvės išdaigų. Būdamas devynerių būsimasis rašytojas apsilankęs Vilniuje užsimanė čionai mokytis, tačiau labai geras ir stropus Merkinės mokinys į Vilniaus gimnaziją neįstojo. Privačiai pasimokęs Vilniuje, Petrapilyje (dabar Sank-Peterburgas) išlaikė keturių gimnazijos klasių egzaminus ir įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, iš kurios, už šmaikščius prasižengimus, buvo išmestas. Paskui.... labai daug: Lvovo, Kijevo universitetai, mokytojavimas Baku realinėje gimnazijoje, konsulo vieta Baku, profesoriavimas – pirmiausia Lietuvos, paskui Vilniaus universitete, dekano pareigos Humanitarinių mokslų fakulete, direktoriaus – Lituanistikos institute, Garbės daktaro vardas Latvijos universitete, prezidentavimas Mokslų akademijoje, žurnalų redagavimas ir leidimas. Dar jis rinko tautosaką ir nepaprastai daug rašė... Po priverstinės emigracijos profesoriavo Pensilvanijos universitete. Galvoje netelpa, kaip iš nuotraukų šiltu žvilgsniu žvelgiantis neaukšto ūgio žmogus tiek daug gyvenime nuveikė.
 Darbo kabinete iš visų pusių apžiūrėję rašytojo spausdinimo mašinėlę, vaikai bando įsivaizduoti kaip galėjo atrodyti 5000 knygų biblioteka, kurios dalį muziejui dovanojo rašytojo dukra. Pavydžiai stebeilijame šachmatais žaidžiančiuosius: penktos klasės moksleivis Regimantas Vitkauskas sėdi autentiškame Vinco Krėvės Mickevičiaus krėsle, o trečios klasės mokinė Eglė Malinauskaitė – Balio Sruogos. Pamanykit sau! Partijos nebaigia, nes ekskurija tęsiasi kitame įvairiausių asmeninių rašytojo daiktų kupiname kambaryje. Čia ir Krėvės pypkė. Rūkė? Truputį, patikina Vladas Turčianvičius.
Ir dar vienas kambarys – buvęs miegamasis, kur dabar įrengta pagrindinė ekspozicija. Čia klausomės Vinco Krėvės Mickevičiaus kalbos, pasakytos Pensilvanijoje septyniasdešimtmečio proga. Balsas minkštas, švelnus bet skamba labai įtaigiai. Rašytojas sako, kad nereikia gėdytis savo šalies, nesvarbu, kokia ji maža būtų. Juk jos tokia turtinga istorija, o pati kalba – viena seniausių ir todėl įdomaiusių pasaulyje.
Paskui dar klausome padavimo „Užkeikta merga" ištraukos, kurią įgarsno aktorius Tomas Veisieta. Muziejaus direktorius apibendrina susitikimą linkėdamas, kad vaikai nesiliautų svajoti. Skaitantiems ir besiruošiantiems skaityti Vinco Krėvės Mickevičiaus kūrybą, įteikė vienetines („maksimose" jų nenusipirksi) atvirutes, kuriose – padavimų iliustracijos. Tik jau vėliau mokyklai padovanotame mokinių piešinių pagal Vinco Krėvės padavimus almanache „Keliauk į padavimų šalį" perskaitėme dailininkės, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokyklos direktorės Jūratės Stauskaitės įžvalgą: „Kompiuterizuotoj – virtualizuotoj – pragmatizuotoj mūsų aplinkoj vaikystės šviesumas šiandien nuosekliai ir negailestingai slopinamas brutalumu, agresija, tamsiausiais instinktais. Kuo ilgiau išsaugoti prigimtinį vaiko tyrumą vaikystėje ir kuo dažniau prisiminti jį vis dar esant mūsų suagusiųjų pasaulyje yra kiekvieno mūsų pareiga bei galimybė pamatyti ateities Lietuvą bent iš dalies tokią, apie kokią svajojo ir kalbėjo Vincas Krėvė". Telieka tikėti, kad po šio susitikimo kiekviename iš mūsų čia pabuvojusiame tos šviesos bus daugiau.
Vyresnieji ekskursijos dalyviai jau nežaidžia šachmatais – klausosi direktoriaus Vlado Turčinavičiaus. Žvilgsniai nukrypsta į ant sienos didelėmis raidėmis atspausdintą užrašą: „Neužmirškime, bet kelios lietuvių kartos užaugo be Vinco Krėvės". Tai prancūzaitės (sic!) Izabelės Šandovuan žodžiai knygoje „Prancūzmetis Klaipėdoje ir po to (1920-1932)” Ar užsienyje Vincas Krėvė žinomas labiau nei tėvynėje? Panašu. Į lietuvių kalbos literatūros V – X klasių programą įtraukti vos keturi rašytojo tekstai.
Svetainėje moksleiviai susipažįsta su Vinco Krėvės poezija. Dešimtos klasės moksleivis Vaidas Brazinskas garsiai perskaito eilėraštį „Pamišimas”. Direktorius patikina, kad tais laikais baltosiomis eilėmis niekas nerašė, o tai – kuo tikriausias modernizmas.
 Tikrasis išbandymas laukia trečiajame kambaryje, kur moksleiviai patenka į orientalizmo pinkles. Sužino, kad gyvenant Užkaukazės mieste Baku, Krėvei sekėsi – jis pajuto savo vertę, susikūrė autoritetą, įgavo pasitikėjimo ir netgi vedė egzotišką gražuolę. Rašytojas atsidūrė orientalistinėje aplinkoje. Daug dirbo ir tuo metu vyko labai keistas reiškinys: negyvendamas Lietuvoje ir neturėdamas lietuviškų knygų jis kūrė „Dainavos senų žmonių padavimus”, kupinus idiomų, palyginimų, dzūkavimo, o podraug – ir orientalistinį kūrinį „Pratjekabudą (sanskrito kalba – prabudęs)”. Rašytojui Liudai Girai laiške iš Baku 1913 metais sausio mėnesį Vincas Krėvė rašė: „Matai, šis veikalėlis „Pratjekabuda” yra išlaikytas grynai Indijos stiliuje, kiek aš tai galėjau padaryti, todėl tau ir daugeliui kitų gal nevisiškai bus suprantama. Aš esu gerai išstudijavęs dėl disertacijos, kurios vis neužmirštu, Budos gyvenimą, jo mokslų ir religijos padėtį Indijoje. Jau visus metus Baku liaudies universitete skaitau paskaitas apie tai vienąkart per savaitę (…). Mano studijų vaisius yra „Pratjekabuda”. Tai yra mano filosofija ant pamatų senosios Indijos(…)”. Literatūrologas, eseistas Regimantas Tamošaitis sulygino šį Krėvės kūrinį su orientalistine Hermano Hesės „Sidharta”. Vokiečių rašytoją Nobelio premijos laureatą Hermaną Hesę žinome ir vertiname. O lietuvį Vincą Krėvę? Turbūt nelabai.
Ir štai, Vladas Turčinavičius pasiūlo mums pažiūrėti jauno kino režisieriaus iš Ukrainos (sic!) Ruslano Korostenskio vaidybinį filmą „Airan: Dievų keliai”. Skirtą Vincui Krėvei atminti, sukurtą „Pratjekabudos” motyvais. Filmas apie šiuolaikinį žmogų, kuris gyvenimo kelyje gundomas nepaisyti kelio ženklų galop užmiršta gyvenimo tikslą. Filmas neįprastas, tokių nematėme, tokių nestato Holivude. Pasak Regimanto Tamošaičio „Krėvės kūrinio estetinį branduolį sudaro mintis, kad žmogus turi pakilti virš savo ribotumo (…) ir būti kartu su visu pasauliu, sutapti su pasaulio valia, priimti ją kaip savą”. Ir pabusti iš letargo miego, pridurčiau, kuriame sapnuojami vien asmeniniai tikslai. Daugeliui mūsų suprasti filmą buvo "misija neįmanoma”. Bet mes dar užaugsime, ir, tikiuosi, pajėgsime suprasti tai, kas šiandien dar yra virš mūsų suvokimo ribų. Tiesa, jei ieškosime savo kelio, ir nesimaudysime kas vakarą brukamų „šedevrų”, tokių kaip „Moterys meluoja geriau” ir kitų žudančios banalybės pursluose. Labai asmeniška, bet norėčiau, kad kuo daugiau žmonių perskaitytų „Pratjekabudą”, apsilankytų Vinco Krėvės bute, pamatytų ukrainiečių režisieriaus susuktą filmą. Gal tuomet geriau gyventume, nes nestatytume Valdovų ir kitokių rūmų ir/ar jiems panašių. Duokdie.
Penki didieji dzūkai.
Tyla atsakome į direktoriaus Vlado Turčinavičiaus užduotą klausimą „kas yra penki didieji dzūkai”. Direktorius. išvardina: dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis iš Varėnos, rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius iš Subartonių, dailininkas Vytautas Kasiulis iš Simno (Alytaus rajonas), poetas Justinas Marcinkevičius iš Važatkiemio (Prienų rajonas) ir poetas Sigitas Geda iš Paterų (Lazdijų rajonas). Su dviem iš jų, drįstame sakyti, jog esame susidūrę. Dailininko Vytauto Kasiulio tėvo Mato Kasiulio darbas puošia Krosnos šv. Mato bažnyčią. Poetas Sigitas Geda 2001 metais balandžio 18 dieną kartu su poetu Jonu Endrijaičiu lankėsi Krosnos mokykloje. Svečių knygoje liko įrašas: „Mieli Krosnos žmonės, mums buvo labai smagu su Jumis pabūti. Priedo: buvo toks gražus balandžio galas, jau po šv. Velykų. Nors bulves sodink! Arba rožes. Gero Jums pavasario ir geros vasaros. Myliu Jus krosniečiai!/ Švieskitės ir švieskite/ Sigitas Geda" . Netrukus, tarptautinio projekto rėmuose, mes padovanojome svečiams iš Švedijos ką tik švedų – lietuvių kalbomis poeto išleistą rinkinį „Angelas, krintantis Palangoj". paprašydami, kad šį lietuvį pasiūlytų įtraukti į sąrašą Nobelio premijai gauti. Turbūt nepasiūlė. Gaila.
Ir štai susitikome ir su trečiuoju didžiuoju dzūku Vincu Krėve Mickevičiumi. Apie kurį Sigidas Geda eilėraštyje „Epitafija actekų rašmenimis" sako: „Krėvė/mažytis/ dangaus/ir žemės/sūnus/lenkų,/jotvingių,/rusų,/Zaratustros,/Jehovos ir/ Pratjekabudos/ kareivis". Tiesiog nesuvokiami dydžiai, plotai ir gelmės. Profesorius Alfredas Senas taip kalbėjo Pitsburgo universitete, esančiame Jungtinėse Amerikos valstijose (sic!) 1953 metais vasario 27dieną: „Manau, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas,(...) V.Krėvė sėkmingai kūrė bent jau dviejų žanrų – apsakymų ir dramų kūrinius; jo stilių imitavo ir kiti rašytojai. Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Tačiau lietuviai jį pamilo daugiau dėl romantinių kūrinių(...)”. Šit kaip.
Pabaigai
Tyliai ir ramiai, bet atėjo Vincas Krėve į Krosnos mokyklą. Įsimylėjome jo sukurtą „Raivedį". „Pratjekabudą” rašytojas sukūrė 1913 metais, knyga buvo išleista tik 1930 metais Ne taip greit viskas vyksta šiame pasulyje ne tik su knygomis, bet ir su žmonių sielomis. Kad tik vyktų. Ir dar... po kelionės namo sugrįžęs jauniausias ekskursijos dalyvis aštuonmetis Aivaras Vilkauskas tėvams pareiškė: „Tai buvo geriausia diena mano gyvenime". Hm... Jis susitiko su Vincu Krėve!
Jūratė Sutkuvienė
|
