Rugpjūčio 28 d. Kauno senamiestyje vyko perskaitytų knygų knygyno „Žmonių knygos" atidarymo šventė. Rašau apie ją ne tik dėl to, kad joje dalyvavo du Krosnos mokyklos moksleiviai: devynmetė Andrėja Kočiubaitytė ir dešimtmetis Mantas Slipkauskas, bet ir todėl, kad kuomet knygų skaitymas nemadingas, atsidarė keistas (nes perskaitytų knygų) ir mielas (nes nedidelis, ir jaukus, nes įsikūręs simpatiškų dailės krautuvėlių kaiminystėje Valančiaus gatvėje) knygynas. Dar ir dėl to rašau, kad pasakyčiau visai nemadingą dalyką, jog ne knygose ar žurnaluose teko skaityti, o savo akimis pamatyti ir savo ausimis išgirsti įvairiais talentais apdovanotus jaunus žmones, kurie (sic!) nenori išvažiuoti iš Lietuvos (net studijuoti), kurie čia ir dabar be žybsinčių kvailų reklamų ir be maišais iš europinių fondų semiamų pinigų kuria save ir šalį, kurioje gimė ir gyvena. Nors.... įvertinkite patys, aš tik papasakosiu.
Taigi, moksleiviai ir studentai: Milda, Naglis, Eglė, Gabrielė, Urtė, Giedrė ir Domantas - panūdo surengti minėto knygynėlio atidarymo šventę, nes patiko ne tik knygynėlio-komiso šūkis „Knygas reikia skaityti…”, bet ir galimybė įsigyti knygas pigiau, ir perskaitytas parduoti (juk skaitymo malonumas vis brangsta). Kauniečių rankose jau kelios dienos šiugžda skoningai skrajutėje išguldyta programa. Taigi, atėjusieji žiūri linksmą teatriuko „Vitaminas T" ir tetos Kū (Hanos Šumilaitės) pjesę pagal J. Erlicko „Kolumbo gimtadienis". Valio. Žiūrovai juokėsi, kvatojo ir plojo. Žiūrėdama galvojau, kad juk dar atostogos ir surinkti trupę pakankamai keblu. Bet pavyko. Renginį vedė tai Milda, tai Eglė, tai jos abi. Klausyti jų buvo miela ir lengva, nes ne iš rašto kalbėjo, o iš galvos ir širdies turbūt, be kaži kokių skanduočių ar pilietiškumo ir patriotiškumo burbulų. Paprasta, aišku ir nuoširdu. Eglės ištarta M. Gandhi citata: „Be the change you want to see in the world" (liet. „Būk pokyčiu, kurį nori matyti pasaulyje") tapo renginio ašimi. Žiūrovai vaikštinėja knygyno salytėje, kur eksponuojamos dvi fotografijos parodos „Kaunas mano akimis" bei „Kauno pasaka" ir renka labiausiai patikusį darbą. Čia pat norintieji gyvai įrašinėja Kristijono Donelaičio „Metus". Šįsyk „Rudenį", nes skaitytojų balsai rudenį skambėdami Valančiaus gatvės 16-ojo namo prieigose kvies praeivius užsukti į knygyną, O paskui ateis Kristijono Donelaičio „Žiemos", „Pavasario" ir „Vasaros" laikas. Išradinga. Kūrybinga. Gražu.
Ką tik iš Prahos grįžusio Žilvino Brazausko turbūt nereikia pristatyti. Puslapio neužtektų jo laimėjimams išvardyti. (tik pasigirsiu, kad Krosnos mokykla Žilviną buvo laimėjusi Talentų dienai 2008 metų vasarą). Bet ne apie laimėjimus ir pasiekimus dabar, o apie muziką, klarneto muziką – klasikos mėgėjams turbūt. Klausytojų ausis, širdis ir sielas virpino įspūdingi Žilvino virkdomo instrumento garsai. Pavargome nuo klasikos? Pritardamas gitara dar padainavo - nuoširdžios ovacijos ir „bravo". Prieš koncertą teko nugirsti Žilvino patikinimus renginio organizatoriams, kad jis tikrai sugrįš į Lietuvą po ketverių metų studijų Liubeko (Vokietija) konservatorijoje. Kodėl išvažiuoja? Todėl, kad toliau mokytis groti klarnetu nori pas profesorę, sutiktą meistriškumo kursuose Vokietijoje, o ne todėl, kad abstrakčiuose Vakaruose abstrakčios studijos abstrakčiai geresnės.
Renginio metu, kuriame poezija ir proza prabilo įvairių kartų lūpomis krosniečiai Andrėja ir Mantas taip pat skaitė savo paruoštus kūrinius. Po to savo prozą ir eilėraščius dovanojo jauni Kauno literatai bei eiles skaitė ir dainas atliko aktorius ir bardas Henrikas Savickis. Kokia solidi draugija Krosnos vaikams! Krosniečiai buvo pakviesti į šį renginį, nes Lazdijų rajono pradinių klasių moksleivių skaitovų konkurse užėmė dvi pirmas vietas. Kūrinius jiems parinko ir į Kauną išlydėjo mokytoja Zita Noruvienė. Andrėja skaitė Ramutės Skučiatės eilėraštį „Kaliausės ir paukščio šneka vyšnyne", o Mantas – Gendručio Morkūno „Blusyno paskojimą" „Eilės įsimylėjus, kai nepadeda net laipiojimas sienomis". Jiems plojo, dėkojo, padovanojo knygų ir angelų. Mačiau, kaip vėliau žiūrovai reiškė jiems simpatijas, kaip renginio organizatoriai spaudė rankas, gyrė ir dėkojo. Dar Andrėja su Mantu dalyvavo įvairiose veiklose: piešė kartu su kitais vaikais, plėšė popierių (tokia užduotis), žodžiais reiškė emocijas (irgi užduotis). Įsimintina patirtis ir diena. Beje, vieno japonų gydytojo traktate apie sveikatą skaičiau: „ Kadangi smegenys galutinai susiformuoja iki dešimtųjų gyvenimo metų, vaikai kuo ankčiau turėtų patirti įsimintinų dalykų. Svarbiausios raidos pakopos yra treji, penkeri, septyneri ir dešimti gyvenimo metai. Todėl Japonijoje kasmet spalio 15 dieną švenčiama shichi-go-san (7, 5, 3). Tai iš senosios Kinijos atėjusi šventė septynerių – penkerių ir trejų metų vaikams. Šis paprotys neabejotinai susijęs su šių amžiaus pakopų reikšmingumu". Ech, kaip norėtųsi, kad ir Lietuvoje mažiesiems būtų skirtas didesnis dėdžių ir tetų seimuose ir ministerijose dėmesys, kad vaikų reikalai nebūtų nubuksuojami į aptakią „vaikai – mūsų ateitis" frazę. Bet, ką aš čia.. Juk džiaugiausi, kad dviem Krosnos vaikams sugavome šią knygyno „Žmonių knygos" atidarymo šventę. Ir norėčiau, kad Andrėja ir Mantas pajėgtų augti taip, kaip tądien Kaune sutikti jauni šventės organizatoriai.
Dar turėčiau paminėti, kad renginio metu buvo pristatytas projektas „Sėkmė avansu", kurio tikslas išreikštas arabų posakiu: „Imkit auksą ir sidabrą, tik duokit mums žinias" (išsamiau http://www.sekmeavansu.lt/, kad norintieji galėjo pildyti anketą „Man rūpi Lietuva" (išsamiau https://sites.google.com/site/manrupilietuva/), kurioje kažką pasižadėjo (aš, pvz., – metus laiko taupyti vandenį, elektrą, popierių, maistą). Iš renginio išėjome skambant jaukiai DJ Vilmaro muzikai, sumaišytai su senomis pasakomis. Dar žvilgtelėjome į Kauno pilies kampą, finikulieriumi užkilome į parodos kalną ir užsiropštę ant Prisikėlimo bažnyčios stogo nustėrome: Ak, koks Kaunas gražus, o Kaunas yra Lietuvoje, todėl Lietuva yra... (užbaikite patys).
Šio rašinio pabaigai manau pritiktų vertėjo Laimanto Jonušio „Šiaurės Atėnuose" išsakytos mintys: „Lietuvoje tebesinori gyventi todėl, kad čia, nepaisant masinio šiukšlinimo, tebėra daug nuostabios gamtos, todėl, kad nepaisant dalies apsitvėrusiųjų savininkų (ir dar daugiau tuos apsitvėrimus perdedančių kranklių) yra gausybė ežerų, prie kurių vasarą nuostabu poilsiauti, todėl, kad apskritai čia daug natūralios gamtos ir mažas gyventojų tankumas, todėl, kad mūsų miesteliuose, nepaisant kai kurių planavimo klaidų, yra daug gražaus paveldo, medžių ir puikių vaizdų. Ir svarbiausia, todėl, jog čia, kad ir kur nuklydęs gali susikalbėti nuostabia lietuvių kalba". Ir dar... Ši kelionė tapo įmanoma tik kartais neįvardinamų Krosnos mokyklos rėmėjų dėka.
Ačiū. Jūratė Sutkuvienė
|