|
2011 m. spalio 14-15 dienomis Krosnos mokykloje vyko stovyklėlė „Dzūkų godos". Sulaukėme svečių iš Vilniaus, vaišinomės dzūkiškais patiekalais, viešėjome žirgyne, surengėme vakarėlį „Suspiescinis", lankėmės Prano Dzūko sodyboje.
Raivedžio ir Zubrio susitikimas Penktadienį
Krosnos mokykloje apsilankė tapatumo stiprinimo programos „Dzyvų Dzyvai" partneriai iš Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos. Dešimt šeštos klasės moksleivių ir dvidešimt trys penktos, lydimi dviejų mokytojų: lietuvių kalbos – Rūtos Karvelytės ir technologijų – Gintaro Pipiro bei vienos moksleivės mamos – Ramonos Šarpienės. Vilniaus šeimyna, pasivadinusi Vinco Krėvės Mickevičiaus padavimo „Milžinkapis" herojaus Zubrio vardu, ir Krosnos mokyklos „Raivedys" apsikeitė meiliais sveikinimo žodeliais, dovanomis, „sutrenkė" dzūkišką šokį: „Ant kalno karvelėlis taip gražiai brukavo". Visa stebėjusios keturios gidės (devintos klasės mokinės Benita Urmanavičiūtė, Justina Jušinskaitė, Auksė Kočiubaitytė ir Irmina Mažeikaitė) aprodė svečiams Krosnos mokyklą. Galvojau, ar gali vilniečius nustebinti Europos standartų neatitinkanti ir Pasaulio ar kokių kitokių bankų finansuojamų remontų nepatyrusi Krosnos mokykla? Ir dar kaip. Pagyrė ir kompiuterizuotą biologijos, ir ryškų dailės ir lengvą chaosą menantį užsienio kalbos ir Europos kabinetus. Ką jau kalbėti apie unikalią dramos studiją, kurioje kiekvienas daiktas buvo ne tik apžiūrėtas, bet ir pačiupinėtas. Mokytojas Gintautas išsitarė: „Kaip man patinka tokios mokyklos kaip Krosnos. Jas gaubia aura, kurios net per dešimtmetį „neužsidirbsi". Ačiū.
 Žirgų apsupty
„Zubrio" šeimyna pažintį su Krosna, jos turtais tęsė Violetos ir Virginijaus Pliuskių žirgyne, kur debesys ir praskrendantys paukščiai stebėjo trisdešimt aštuonių būsimų/potencialių jojikų ir keturiasdešimt septynių trakėnų veislės žirgų susitikimą viename aptvare. Pamaniau sau, gal pablūdo tas Virginijus Pliuskys taip neatsargiai juokaudamas. Juk net žmogus gali būti neprognozuojamas, o čia – gyvūnas. Klydau. Pasirodo, kad susikalbėti sunkiau gali būti su išdykaujančiais vaikais, nei kad su ilgakarčiais ristūnais. Mat žmonių ir žirgų susitikimas įmanomas tik absoliučios tylos sąlygomis. Įvykdyti šią misiją buvo veik neįmanoma. Bet pagaliau, Virginijui paliepus apsimesti pingvinais ir ne tik tylėti, bet dar ir nejudėti, gražuoliai žirgai sukluso, nustebo ir atėjo pasidomauti, kodėl čia taip tylu. Ir... koks džiaugsmas galint ne tik gėrėtis, kalbinti, bet ir glostyti žirgą...dešimtis jų. Aišku, vilniečiai norėjo pajodinėti, bet laiko spąstai neleido pildyti nei norų, nei užgaidų. Tačiau Virginijus Pliuskys labai lengvai išsprendė šią dilemą. Vaikai nuščiuvo, kai šimtą metų skaičiuojančiame name besivaišinant arbata, sumuštiniais ir šiai progai specialiai iškeptais Violetos Pliuskienės sausainiais - žirgeliais, Virginijus paskelbė žirgo piešinio konkursą. Dešimties geriausių „Zubrio" šeimynos atliktų darbų autoriai gegužės mėnesį bus pakviesti pajodinėti. O jų nutapyti žirgai (anot Virginijaus, būtinai panašūs į Krosnoje regėtus) papuoš šimtamečio namelio, kurį 1993 metais Violeta paveldėjo iš savo senelio ir, tęsdama senąsias tradicijas, pradėjo auginti bei treniruoti žirgus, sienas. O juk nepriklausomos Lietuvos metais Krosnoje vykdavo žirgų lenktynės.
Dzūkiškas vaišingumas gyvai
Dzūkiško kulinarinio stebuklo gaminti ir ragauti, ir dzūkų svetingumu įsitikinti vilniečiai vyko dviem grupėmis – į mokyklą ir į Krosnos kaime Saltininkuose gyvenančios, „Dzyvų Dzyvai" programai pritariančios ir remiančios Danguolės Gudaitienės sodybą. Vos išlipęs iš autobuso, kažkuris atsiduso: „Kaip norėčiau čia gyventi". Nors jau rudens vidurys, sodyba skendi gėlėse, visur - ideali tvarka. Šeimininkė vedasi į trobą ir sako, jog čia tvartas. Ir nejuokauja. Jaukiai tvarto pastate įrengti kambariai ir virtuvė priima išalkusius ir dzūkiško kulinarinio paveldo paragauti trokštančius. Viruvėje triūsia Danguolė ir vyrukai iš Vilniaus, patvirtindami tiesą, jog geriausi kulinarai – vyrai. Nauja patirtis ir džiugina, ir stebina: ir malkomis kūrenamas pečius, ir karštos žarijos, traukiamos iš pečiaus taip spėriai, kad temperatūra nenukristų, ir iš nuspaustų bulvinių tarkių formuojamos, kažkodėl ant džiovintų kopūsto lapų, kuriuos vos iškepus reikia tuoj pat nulupti, kepamos bandos. Šilta ir gera Danguolės namuose, nes kiekvienas apgaubtas šeimininkės dėmesiu, rūpesčiu ir meile. Kol bandos gelsta pečiuje, vaikai siaučia sodyboje: suskaičiuoja vištas, apžiūri povą, įsimyli du vilkinius šunis: Airą ir Mirko. Paskui sočiai pavalgo ir prižada čia dar sugrįžti. Mokykloje veiksmas vyko kiek greičiau. Mat, kol (nesvietiškai ilgai) žirgyne vaikai mokėsi būti tyliai, mokyklos virėjos - tikros dzūkės - Lina Valentienė ir Živilė Ivanauskienė jau pašovė pečiun bandas. Todėl atvykusiems tereikėjo tik valgyti. Tiesa, kažkas dar virtuvėje tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime bandė bulves lupti. Kaip sekėsi? Visaip. Kaip bebūtų, šie moksleiviai sutaupė laiko ir todėl mokytojos Audronės Pileckienės vedini apsilankė šv. Mato bažnyčioje, kur klebonas Juozas Klimavičius juos ne tik sutiko, bet ir truputėlį papasakojo apie šią šventovę. Grįžtant Krosnos „maksimoje" vaikai išleido pinigus suvenyrams ir kelyje atgal į Krosnos mokyklą linksmai dainavo bei sutiktiems krosniečiams mojavo. Svečių sulaukti visada smagu.
 Smarkus vakarėlis „Suspiescinis"
Laisvalaikio salė tą vakarą dzūkiškas dainas traukiantiems ir šokius trypiantiems virto tikra laimės oaze. Ir ačiū visiems savo atsilankymu palaikiusiems lietuvišką tradiciją. Tą vakarą Krosnai dainas ir svaiginančius šokius, tokius, kaip polka „Dribsiukas", „Lazdinka" ar „Karobuška" ne tik dovanojo Lazdijų Motiejaus Gustaičio etnografinis ansamblis „Voverė", vadovaujamas Birutės Vžezniauskienės, bet ir mielai mokė visus norinčius išmokti. Liaudiškų melodijų puoselėtojo ir smuikele griežiančio Romo Mazėčio suspiestas „Anūkucių" ansamblis tai pritardamas „Voverei", tai „soliuodamas" linksmino susirinkusiuosius. Džiugino ir Krosnos folklorinis ansamblis „Serbentėlė" (vadovas Robertas Vilkauskas). Ir pašoko, ir padainavo. Krosnos laisvalaikio salės liaudiškos muzikos kapela „Susiedai" (vadovė Jovita Vilkauskienė) klausytojų simpatijas pelnė ir kartu „giedoti vertė" kiek modifikuotas, šiuolaikiniam klausytojų skoniui pritaikytas dainas. „Raivedžio" nariai pasidalijo savo sukauptais turtais: daina „Dzyvų dzyvai ir stebuklai daros" bei šokiais „Ant kalno karvelėlis..." ir „Cykiai ramiai, cykiai ramiai upelis tekėjo". Ketvirtos klasės moksleivė Urtė Pileckaitė padzūkuodama suskėlė linksmą istoriją „Dramblys ir ožka". Vakarėliui šmaikščiai vadovavo Lazdijų kultūros centro renginių organizatorė Jovita Vilkauskienė. Seni rakandai laikinai atgijo laikinai įremgtoje kamaroje: ir lova, ir kuparas, ir verpimo ratelis, ir seni uzbonai... Gyvybės ir grožio suteikė krosnietės Aldonos Valutkevičienės austos išaustos staltiesės, sniego baltumo pagalvių užvalkalai, servetėlės... Ačiū.
 Skelbimai ir kvietimai Į Krosnos laisvalaikio salėje vyksiantį vakarėlį „Suspiescinis" šaukdami kvietė krosniečius jau nuo pirmadienio. Deja, turiu pripažinti, kad tai, kas sava mums, dažnai atrodo provincialu ir todėl neįdomu. Gaila, kad liaudies daina neprilygsta, tarkim, kokiam naiviai nuoširdžiamVitalijos Katunskytės „popsui", sutraukiančiam pilnas žiūrovų sales. Ir nėra ko čia lygintis, tereikia džiaugtis, kad mes pabandėme kitaip. Socialinių tyrimų instituto psichologė Inija Trinkūnienė 2008 metais viename savo straipsnių teigė, kad „etninė kultūra, kaip ir kitos kultūros sritys, šiandien atsiduria konkurencinėje aplinkoje. Egzistuoja mažiausiai dvi sąlygos, kurios lemia tradicijų tąsą – tai visuomenės požiūris ir sukurta palanki raiškos terpė. Jei visuomenės dėmesys nėra palankus, jei nėra pozityvios nuostatos tradicijos tąsai, tuomet sunku tikėtis, kad tradicija bus tęsiama (...)." Tą terpę Krosnoje šiandien kurti mums galimybes teikia Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamas/dalinai finansuojamas projektas TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse"), kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Matysim, kaip čia bus.
 Prie stalo ir Prano Dzūko sodyboje
Šeštadienį iš pat ryto "Raivedžio” šeimynos nariai, belaukdami jau klegėjo mokyklos valgykloje: vakar dienos įspūdžiai, kepamų, o netrukus ir iškeptų dzūkiškų bandų kvapas, Lauros Stankevičiūtės atnešta gilių kava, išmokta dar viena dzūkiška daina :"Arė bernas dirvelį". Ačiū „Raivedžio" nariams – Erikai Poškutei ir Laurai Juodsnukytei už išlankstytas gerves, Regimantui Vitkauskui - už pieštuku išmargintus tautinio rašto kraštelius dainų kortelėms, kurias dovanojome svečiams, o Andrėjai Kočiubaitytei už dailiai išrašytus dainų žodžius – visa sumišo ir susiliejo į išsiilgtą, gal net niekada nepatirtą savąstį. Skanu, smagu, šilta. Ir dar... skubrus bulvių paruošimas numatomiems pietums Prano Dzūko sodyboje. Delnicos kame Šeštokų seniūnijoje esančioje Prano Dzūko sodyboje – trumpa ekskursija, kurią labai profesionaliai praveda ką tik kojas apšilęs naujasis Lazdijų Krašto muziejaus gidas Vilius Tumosa. Net aikčiojome. Kiek teko lankytis Prano Dzūko sodyboje, niekada negirdėjome tokio išsamaus, detalaus ir vaizdingo pasakojimo. Na, pavydžiui, kad kraičio skrynios dangtis - gaubtas, o kuparo - lygus, kad išeiginius batus mūsų senoliai perduodavo iš kartos į kartą, ne taip kaip dabar, kai nudrengiam juos per vienerius metus. Nieko nepadarysi, vartotojiškumas įgauna vis didesnį pagreitį. Vaikai „aplipę" gidą sekiojo iš paskos ir, žinot, netgi klausėsi. Buvo įdomu. Nuoširdžiausias ačiū pasakotojui Viliui. Išsikepę bulves, nors ne, jas mums iškepė visur, kur reikia, esantis mokyklos autobusiuko vairuotojas ir „Raivedžio" šeimynos nario Kornelijaus tėtis Valdas Pauliukonis. Kaži, ką mes be jo būtumėm darę? Taigi, žarijose keptos bulvės su lupyna ir lašinuku, arbata, dar pačių susitepti sumuštiniai ir....skirstomės. Tiesa, labai nenoriai.
Pabaigai Akimirksniu pralėkė dvi turiningos, kupinos veiklos ir naujų patirčių dienos. Kai penktadienį mes smagiai sukomės liaudiškos muzikos sūkuryje, trys Krosnos mokyklos moksleiviai krovėsi lagaminus. Šeštadienį jiems naujas gyvenimas prasidėjo... Londone. Štai tokia, ne visai linksma realybė. Ir kaip pragaištingas ar pranašiškas varpas skamba filosofo Arvydo Šliogerio žodžiai: „Tik visiškai subrendusioje tautoje išryškėja jos savitumas, unikalumas, originalumas ir individualumas. Gilėje dar nematyti būsimo ąžuolo kontūrų." Tik ar bus kam subręsti? Be abejonės.
Jūratė Sutkuvienė
|
