|
Statistiniai ir esmiški duomenys
Besibaigiant 2010-2011 mokslo metams, Krosnos mokykla už uodegos nusitvėrė galimybę dalyvauti aštuonis mėnesius truksiančioje regiono tapatumo stiprinimo programoje, pavadinimu „Dzyvų Dzyvai", kurią pagal Jungtinės veiklos sutartį vykdo trys partneriai: VšĮ Švietimo ir kultūros centras „Jaunimas vaikams" Vilniuje, Merkinės jaunimo etnokultūros klubo asociacija „Kukumbalis" ir Veisiejų gimnazija. Minėtasis centras „Jaunimas vaikams” savo sparnu apglėbia dar septynias įstaigas Vilniuje: tris gimnazijas, dvi pagrindines mokyklas, vieną vidurinę, vieną vaikų ir jaunimo klubą bei dar vieną Vilniaus rajono Rudaminos gimnaziją. Merkinės etnokultūros klubas po sparnu glaudžia Varėnos kultūros centro Nedzingės filialo vaikų folklorinį ansamblį, Vš.Į Eičiūnų kaimo vaikų ir jaunimo užimtumo centrą ir Alytaus rajono Butrimonių gimnaziją, Veisiejų gimnaziją – Krosnos mokyklą. Viską sudėjus gauname įvairiaspalvę penkiolikos trijų Lietuvos regionų bendradarbiaujančių institucijų paletę. Ar įmanoma ką nors nuveikti tokioje daugybėje, paklausite. Luktelkit ir pamatysim. Solidumo dėlei būtina pridurti, kad veiklos vykdomos įgyvendinant Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamą/dalinai finansuojamą projektą TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse"), kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
 Ši programa suskirstyta į tris etapus. Pirmasis – Rėdos ratas – sugrąžins prie kalendorinių ir apeiginių švenčių, gal kiek nutolindamas tautiečių širdis okupavusias Helovino ar švento Valentino šventes? Antrasis – Dainavos šalis – panardins į turiningą ir, manding, nepelnytai primiršto didžio lietuvių rašytojo Vinco Krėvės Mickevičiaus literatūrinį, mokslinį bei visuomeninį pasaulį. Svarbu priminti, kad 2012 metų spalio 19 dieną Lietuva minės jo 130-ąsias gimimo metines. Trečiasis – Dzūkų pasaulio gyvybės medis, kurį apkabinę tikimės pajusti ir pajausti dzūkišką tautosaką ir mitologiją.
Dar – dvidešimt penki programoje dalyvaujantys moksleiviai, kurių amžiaus spektras gan platus: po vieną atstovą iš priešmokyklinės grupės, antros ir trečios klasių, šeši ketvirtos, vienuolika penktos, trys šeštos ir du septintos. Šių vaikų grupė yra šeimyna, pasivadinusi Vinco Krėvės Mickevičiau herojaus Raivedžio vardu iš „Dainavos senų žmonių padavimų”: „Sūrūs vandenys ir „Neramūs kalnai”.
Keturi keistumai arba keturi dzyvų dzyvai
Pirma. Ši graži trijų regionų bendrystė mintimis nubloškia į kokius 2000-uosius metus, kai teko dalyvauti Ladruvos bendradarbiavimo projekto renginyje, kuris 1997-aisiais buvo pradėtas Pietų Skanijos (Švedija) ir trijų Lietuvos savivaldybių (Lazdijų rajono, Druskininkų miesto ir Varėnos rajono) ir paskatino susivienyti tris Lietuvos savivaldybes. Pagalvojau, kad visai gražu būtų šį, jau ankstėliau aprašytą trijų regionų bendradarbiavimą įvardinti vienu pavadinimu. Laviva? Ne, skamba per daug itališkai. Gal Vilava priimtiniau, nes lietuviškiau, kaip Šiluva, Linkuva ar Jonava.
Antra. Kažkaip jau taip nutinka, kad Krosnos mokykla pareiti namo ir apsidairyti „priverčia” užsienio patirtis. Kai Lietuva 2003 metais dar trypčiojo prie Europos Sąjungos slenksčio, Krosnos mokykla jau dalyvavo Comenius, tuomet dar Socrates keturšalės programos projekte, nukreipusiame mūsų žvilgsnius į Kalniškę, kur tuoj po antro pasaulinio karo vyko vienas didžiausių ir žiauriausių mūšių tarp Lietuvos partizanų ir namo po karo grįžtančių Raudonosios armijos kareivių. Gal nekukliai pasikartosiu, kad užsienio partneriams Prancūzijoje, Olandijoje ir Švedijoje ne tik šią terra incognita istoriją perteikėme, bet ir nuoširdžiai dirbdami; organizuodami jaunimo stovyklėlę, konferencija ir kita 2005 metais prisidėjome prie iškilaus Kalniškės šešiasdešimtojo jubiliejaus paminėjimo. Iš nežinia kokios mums peršamų globalių vertybių Lietuvos sugrįžome namo.
Trečia. Paskui dar buvome išlėkę ir į „kitus užsienius”, bet lemtinga tapo trumpa Krosnos mokyklos direktoriaus pavaduotojos ir istorijos mokytojos Audronės Pileckienės viešnagė. į Strasbūrą, kur buvo susipažinta su vienu Merkinės etnokultūros centro vadovu Vytautu Černiausku. Jis ir pakvietė į „Dzyvų Dzyvus”. Labai nuoširdžiai ačiū.
Ketvirta. Kai 2011 metų birželio 14 dieną dalyvaujant partnerių susitikime Antakalnio jaunimo namuose buvo nuspręsta atskirų institucijų dalyvius pavadinti šeimynomis ir suteikti Vinco Krėvės Mickevičiaus „Dainavos senų žmonių padavimų" kunigaikščių vardus, Krosnos mokykla pasirinko abejojantį Raivedį – Liškiavos valdovą, kuris anot Vinco Mykolaičio Putino po audringos jaunystės išgyveno tikėjimo abejonių krizę ir pasidarė kitokios, kitiems nesuprantamos moralės šalininkas. Taigi, kažkaip ir vėl mes ne taip, kaip kiti. Kuomet dauguma mokyklų ginkluojasi naujomis technologijomis, idant jų moksleiviai būtų konkurencingi ir verslūs dažnusyk dvasiškai nuvertėjusiame nūdienos pasaulyje, Krosnos mokykla grįžta prie senų tradicijų pasipuošdama dzūkų šnekta ir tradicijomis iškeliauja į keistai, dzyviškai nutolusios, o gal pačių pradangintos tapatybės paieškas.
Krosnos „Raivedys” Lazdijų Krašto muziejuje
2011 metų spalio 6 dieną dvidešimt penki Krosnos „Raivedžio" šeimynos dalyviai, dvi moksleivių mamos (Jovita Vlkauskienė ir Jolita Kubilienė (ačiū)) bei projekto koordinatorės (Audronė Pileckienė ir šio straipsnio autorė) dalyvavo Lazdijų krašto muziejaus mokomojoje programoje. Važiavome klausytis ir mokytis Lazdijų kultūros centro folklorinio ansamblio „Riecimėlis", vadovaujamo Reginos Kaveckienės, atliekamų dzūkiškų dainų. Juk Krosna „besirubežiuodama" su Marijampolės rajonu nepasižymi dideliu dzūkiškos šnektos mokėjimu bei dideliu gyvenančių dzūkų skaičiumi. Dzūkija nuo seno garsėja dainomis – neatsitiktinai turbūt žmonės šį kraštą praminė Dainava.
Į 1940 metais rašytojo Antano Venclovos klausimą iš kur žodis „Dainava” , įdėtas Jūsų knygos antraštėje („Dainavos senų žmonių paavimai”, aut. pastaba ) Vinco Krėvė Mickevičius atsakė: „Dainava – senas Dzūkų krašto pavadinimas. Jį jau galime surasti senosiose kronikose, tačiau ir dabar žmonės jį tebevartoja apie Merkinę, Marcinkonis, Varėną, Seinus. Dzūkai - vėlesnių laikų pavadinimas, pradėtas vartoti, matyt, kitų vietų žmonių, norint pajuokti ne jų kalba kalbančius žmones. Atsimenu, jei dainaviečius kas anksčiau pavadindavo dzūkais – jie įsižeisdavo. Tikrasis Dzūkų pavadinimas – Dainava […]” Šią teoriją galėtų patvirtinti faktas, kad nuo 2000 metų mūsų krašte leidžiamas puikus dzūkų kultūros žurnalas „Dainava", kurį galima įsigyti „Lazdijų krašto muziejuje". Kažin kodėl „Dainava", o ne „Dzūkija"?
Bet grįžkime į muziejų, kur ketvirtadienį po pietų Krosnos moksleiviai pirmąkart vaikštinėjo jaukiais buvusios „Žiburio gimnazijos" kambariais, beveik gyvai susipažindami su Lietuvos šviesuoliu, gimnazijos įkūrėju, vertėju, rašytoju ir visuomenininku Motiejumi Gustaičiu, iškilia ir trapia poete, kurios gyvenimą liūdesiu apgaubė du metus trukusi „tremtis" Lazdijuose dėstant vokiečių kalbą ir gyvenent karsto dangtį primenamčiame kambaryje. O koks išradingas ir jaukus Salomėjos Neries rinkinį „Pėdos smėlyje" iliustruojantis kambarėlis. Čia moksleiviai užtruko ilgiausiai. Pirštais matavo po stiklu smėlyje atspaustas pėdas, varstė stalčius, kuriuose poetės kūrybos, mokslo ir asmeninio gyvenimo liudijimai, įdėmiai užvertę galvas gėrėjosi kambario gale esančia šviesia poetės nuotrauka.
Jaukioje muziejaus parodų salėje Raivedžio šeimynos laukė save pikčiausiu žmogumi, suprask, direktore, prisistačiusi mieloji Daina Pledienė. Paklausinėjusi Krosnos moksleivių šio bei to apie praeitį, senolių gyvenimą, gyvenimą, kai nebuvo kompiuterių ir mobiliųjų telefonų ir sužinojusi, kad šioje gausioje „Raivedžio" šeimynoje tėra vos keli save dzūkais išpažįstantys, pasiūlė pažiūrėti Lazdijų krašto muziejaus sukurtą 30 minučių trukmės filmą: „Vakarojimai Lazdijų krašte XX a. pirmoje pusėje". Kaip gera buvo girdėti dzūkišką šnektą. Juk ji, knygelės „Dzūkiškos pasakutės" autorės Svetlanos Žadeikienės, „kaip paukštuko giesmė, joj plaukia iš pacios širdzies, negali jos nemylėt, o mokėdamas nešnekėc". Prieš akis šmėžavo įvairiausi Lazdijų krašto amatai: audimas, pynimas, tinklų pynimas, plunksnų plėšymas, veltinių gaminimas, avies kailio pramonė. Labai daug per trumpą laiką. Kad taip gyvai pas kiekvieną filmo herojų kada apsilankius...
Po filmo mus apkabino iš pacios širdzies sklindančios Lazdijų kultūros centro folklorinio ansamblio „Riecimėlis" atliekamos dainos. Kaip smagu buvo kartu dainuoti ir šokti. Buvo šilta, gera, norėjosi, kad tas dainavimas niekada nesibaigtų. Išmokome dvi dzūkiškas dainas: „Dzyvų dzyvai ir stebulai daros" ir „Uosio martelė drobeles audė" bei du šokius: „Cykiai ramiai cykiai ramiai..." ir „An kalno karvelėlis tai gražiai kukavo". Atsidėkodami moksleiviai daininkams ir muziejaus darbuotojos įteikė origamio technika Krosnos mokyklos devintos klasės moksleivės Benitos Urmanavičiūtės išlankstytas gerves. Gervė – Krosnos herbe esantis paukštis. Tai išminties simbolis, o rytuose – nemirtingumo. Tad nemirtingumo palinkėkime dzūkiškai tradicijai. „Raivedžio" šeimynos nariams buvo įteikti projekto ženkleliai. Jau važiuojant autobuse „Raivedžio" šeimynos dalyvis Regimantas Vitkauskas tarstelėjo: „Kiek visko telpa tokiame mažame namelyje". Ačiū Jums, mieli Lazdijų krašto muziejaus ir „Riecimėlio" žmonės.
Pabaigai
Anądien Krosnos miestelyje sutikau lietuvių kalbos mokytoją Emiliją Dainauskaitę ir nepraleidau progos paplepėti apie lietuvių kalbą. Mokytoja, atmintinai cituojanti daugybę lietuvių autorių, šį sykį pasirinko Dionizą Pošką: „Visų pirma kalbą gerbk gimtinę, nes jos nemokėti gėda paskutinė. Gerai, kad svetimas kalbas žinai ir moki, bet visų pirma savąją gerai žinoki." Taigi, apie lietuvių kalbą mūsų projektas „Dzyvų Dzyvai".
Prieš savaitę autobuse kalbėjausi su lietuvių kalbos mokytoja, tikra dzūke Brone Mockevičiene. Ji prisiminė veik prieš mėnesį anapilin išėjusį savo dėstytoją profesorių Aleksą Stanislovą Girdenį, kuris sakė, kad svarbu saugoti, tyrinėti, puoselėti tarmes. Tarmiškai kalbėti nėra gėda. Taigi apie tarmes mūsų projektas „Dzyvų Dzyvai". Apie vieną. Dzūkų.
Autorė Svetlana Žadeikienė užbaigtų: „Vaikai, šnekėkit dzūkiškai, kas turit gyvą dziedulį ar bobulį, išmokit jų šnektų, žinokit, čia dzidzelis turtas.". Dieve, kaip gražu.
Jūratė Sutkuvienė
|
